Kaip suprasti, ar vis dar esi konkurencingas darbo rinkoje?

Dar visai neseniai darbo rinkoje daug kalbėjome apie „job hopping“. Žmonės gana drąsiai keitė darbus, o ypač IT sektoriuje naujas pasiūlymas neretai reiškė ir gerokai didesnį atlyginimą.

Dabar vis dažniau girdime priešingą terminą – „job hugging“. Jis apibūdina žmones, kurie lieka savo darbovietėje net tada, kai jau seniai nėra ja patenkinti. Kodėl? Priežasčių tam šiandien tikrai netrūksta. 

idialogue mentorė ir Metasite Business Solutions personalo direktorė Indrė Gabnienė sako, kad pats noras likti ten, kur esi, nėra problema. Problema prasideda tada, kai likdamas saugioje darbovietėje tampi mažiau saugus pačioje darbo rinkoje.

Galima ilgai dirbti vienoje vietoje ir visiškai nestovėti vietoje

Penkmetis ar dešimtmetis vienoje įmonėje dar nieko nepasako apie žmogaus ambicijas ar konkurencingumą.

„Rizika atsiranda tada, kai stabilumas virsta stagnacija – žmogus lieka pirmiausia todėl, kad jam patogu ar baisu išeiti, tačiau kartu nebesimoko, neauga ir nebeseka, kaip keičiasi jo profesija“, – sako Indrė.

Stabilumo gyvenime tikrai gali reikėti. Gal šiuo metu daugiau dėmesio norisi skirti šeimai, gal studijoms, gal tiesiog nesinori didelio pokyčio. Visgi, net ir pasirinkus likti ten, kur esi, verta kartkartėmis pasižiūrėti, kas vyksta už darbovietės sienų.

„Ilgiau dirbant vienoje organizacijoje labai lengva savo vertę pradėti matuoti pagal tai, kaip esi vertinamas joje. Čia žmonės žino, ką sugebi, pasitiki tavo sprendimais, prisimena ankstesnius rezultatus. Tu pats gerai pažįsti procesus, todėl daug ką gali padaryti greičiau ir užtikrinčiau.

Visa tai yra tikra vertė, tik dalis jos priklauso organizacijai. Kitoje įmonėje nebeturėtum sukauptos reputacijos ar penkerių metų konteksto. Ten tektų atsakyti į daug paprastesnį klausimą: ką moki ir kokią vertę gali sukurti šiandien?”, – primena mentorė.

Pavojingiausia mokėti tai, ko rinkai reikėjo vakar

Kalbant apie AI ir automatizaciją, labai norisi sudaryti sąrašą profesijų, kurios saugios, ir tų, kurioms jau reikėtų sunerimti. Tačiau mentorė siūlo į situaciją žiūrėti kiek kitaip.

“Svarbiau ne tavo profesijos pavadinimas, o tai, kiek tavo turimos kompetencijos šiandien reikalingos rinkai. Didesnę riziką turi žmonės, kurių didelę darbo dalį galima standartizuoti ar automatizuoti, kurių kompetencijų paklausa mažėja arba kurie ilgą laiką dirbo labai siauroje srityje ir šalia jos neaugino kitų gebėjimų.

Pažeidžiamesnis tampa tas, kuris puikiai moka daryti tai, ko reikėjo vakar, bet nesidomi, ko jo rolėje reikės rytoj“, – sako Indrė ir ši jos mintis, ko gero, yra svarbiausia.

„Aš gerai dirbu savo darbą“ gali būti per mažai

Yra labai žmogiškas lūkestis: jeigu gerai dirbsiu, anksčiau ar vėliau tai bus pastebėta. Vadovas pamatys, ką sugebu, pasiūlys daugiau atsakomybės, o gal net pats ateis su paaukštinimu.

Indrė sako, kad darbuotojas, vis dėlto, negali visos atsakomybės už savo augimą atiduoti vadovui. Jeigu nori augti, turi pats tame dalyvauti: siūlyti, ką galima padaryti geriau, prisiimti atsakomybę, domėtis ne tik savo užduotimis, bet ir tuo, kas vyksta aplink jas.

Darbdaviams svarbu ne vien tai, ar žmogus geba gerai atlikti konkrečią užduotį, bet ir ar supranta platesnį kontekstą – kokią problemą sprendžia ir kokią vertę kuria jo darbas. Šis pokytis ypač ryškus IT sektoriuje.

„Prieš penkerius metus inžinierius galėjo sėkmingai konkuruoti pirmiausia techninėmis žiniomis. Jos tebėra būtinos, tačiau ne mažiau svarbus tampa gebėjimas suprasti verslo problemą, aiškiai komunikuoti, bendradarbiauti, prisitaikyti prie pokyčių ir pasitelkti tinkamiausius įrankius geresniam rezultatui pasiekti”, - pasakoja mentorė.

Kaip suprasti, ar jau pradedi atsilikti?

Vienas paprasčiausių Indrės patarimų, siekiant įsivertinti savo konkurencingumą rinkoje, nereikalauja nei karjeros konsultacijos, nei sudėtingo kompetencijų testo.

Atsidaryk darbo skelbimus ir sąžiningai savęs paklausk:

1. Jeigu šiandien ieškočiau darbo, ar mano žinios ir patirtis atitiktų šių pozicijų reikalavimus?
2. Kokių kompetencijų darbdaviai mano srityje dabar prašo dažniau nei prieš kelerius metus? Ar jas turiu?
3. Ar mano rolės ir kompetencijų paklausa auga, laikosi panaši ar mažėja?
4. Ką iš tikrųjų reikšmingo profesine prasme išmokau per pastaruosius metus?
5. Jei rytoj netekčiau darbo, kokiais konkrečiais rezultatais galėčiau kitam darbdaviui parodyti savo vertę?

„Niekas nesitiki, kad atitiksi visus darbo skelbime išvardytus reikalavimus. Tačiau jei keliolikoje skelbimų kartojasi tos pačios kompetencijos, kurių tau trūksta, tai jau aiškus signalas, kuria kryptimi verta augti”, – atkreipia dėmesį Indrė.

Kaip išlikti konkurencingu darbo rinkoje?

Indrė išskiria tris dalykus, kuriuos galima pradėti daryti jau dabar, norint išvengti profesinės stagnacijos.

Pirmas – stebėti, kur link juda tavo profesija. Svarbu ne vaikytis bendrų tendencijų, o suprasti, kaip keičiasi būtent tavo sritis: kokių gebėjimų joje vis dažniau reikia ir kurie iš jų galėtų sustiprinti tavo, kaip specialisto, vertę.

Antras – dabartiniame darbe kaupti savo kuriamos vertės įrodymus. Svarbu fiksuoti ne tik dirbtas valandas ar atliktų užduočių skaičių, bet ir jų rezultatą: kokią problemą išsprendei, ką pagerinai ar kokią vertę sukūrei.

Kai ateis laikas kalbėtis apie profesinį ar finansinį įvertinimą arba dalyvauti atrankoje į kitą poziciją, konkrečius rezultatus pagrįsti bus gerokai lengviau nei bendrą teiginį „aš labai stengiausi“.

Ir trečias – neprarasti ryšio su darbo rinka vien todėl, kad šiuo metu neieškai darbo. Verta periodiškai atnaujinti CV, peržiūrėti darbo skelbimus, palaikyti profesinius ryšius ir mokėti aiškiai pristatyti savo patirtį.

Indrė tiki, kad objektyviau įvertinti savo konkurencingumą gali padėti ir pokalbiai su atrankų specialistais ar potencialiais darbdaviais, jei pasitaiko iš tiesų dominanti galimybė. Žmonės, kurie tavęs nepažįsta, tavo patirtį vertina pagal tai, ką gebi ir kokią vertę gali sukurti šiandien, o ne pagal ankstesnius nuopelnus.

Saugi darbo vieta nėra tas pats, kas profesinis saugumas

Didžiausia „job hugging“ problema – mes labai lengvai supainiojame du skirtingus dalykus: turiu saugų darbą ir esu saugus darbo rinkoje.

Pirmasis priklauso nuo organizacijos: nuo jos rezultatų, vadovų sprendimų, rinkos, technologijų ir dar daugybės dalykų, kurių pats nelabai kontroliuoji. Antrasis daug labiau priklauso nuo tavęs. 

„Manau, viena didžiausių klaidų – savo konkurencingumu pradėti rūpintis tik tada, kai jau prireikia naujo darbo. Stipri derybinė pozicija kuriama gerokai anksčiau”, – reziumuoja Indrė.