Kaip keisti karjeros kryptį skirtingais gyvenimo etapais?

Karjeroje „gero vaiko“ sindromas dažnai tampa nematomu kalėjimu – tai nuolatinis poreikis atitikti aplinkinių lūkesčius, gauti autoritetų pritarimą ir baimė nuvilti tuos, kurie mumis tiki. 

Psichologiškai tai reiškia, kad žmogus renkasi ne tai, kas jam įdomu, o tai, kas atrodo „teisinga“, „saugu“ ir „prestižiška“ kitų akyse. idialogue mentorė Monika Alksnė nebuvo išimtis. Kaip gera mokinė ir gera tėvų mergaitė, ji baigė mokyklą su puikiais pažymiais ir pasirinko teisę. 

„Įstojau ir galvojau, gal prisipratinsiu”, – prisimena ji, nors viduje nuo pat pradžių jautė, kad teisiniai paragrafai ir įstatymų džiunglės nėra jos prigimtis.

Prestižinė specialybė neteikė laimės

Monika teisę prisijaukinti bandė per jėgą. Trečiame kurse, kai visi aplinkui tikino, kad darbo rasti neįmanoma, ji užsispyrė – per pavasario atostogas rado visas Vilniuje veikiančias advokatų kontoras ir joms išsiuntė per 800 laiškų. 

Nors iškovotas darbas leido pamatyti teisinę virtuvę, Monika greitai pajuto, kad teisinių dokumentų ruošimas ir gilinimasis į įstatymus neteikia jai džiugesio. Bet Monika nepasidavė, išvykusi studijuoti magistro į Olandiją, ji vis dar bandė save įtikinti, kad visos pastangos yra to vertos, nors viduje vis dar ieškojo atsakymo, ar teisė – tikrai yra jos kelias.

Tai dažna mūsų klaida – investuojame tiek daug laiko į netinkamą sritį, kad darosi gaila ją nubraukti, net jei joje nebelieka gyvybės. Neklausome širdies, o racionalizuojame ir randame daugybę priežasčių pateisinti savo pasirinkimus. 

Kelias į savo svajonių darbą

Lemtingas lūžis įvyko tada, kai Monika nustojo bėgti nuo savęs. Grįžusi į Lietuvą ir pamačiusi artimą aplinką jau darančią rimtas karjeras, ji susidūrė su paprastu, bet prie sienos remiančiu klausimu: kur tu save matai? Paaiškėjo, kad teisinės karjeros tame paveiksle nėra nė kvapo.

Monika pasirinko nubraukti šešerius teisei skirtus metus ir tapti asistente viename iš TV kulinarijos projektų. Vietoj prestižinės teisės virtuvės pirkti produktus TV projektui, ruošti virtuves eteriui ir atlikti kitus smulkius darbelius, kad tik galėtų būti ten, kur dega akys. 

„Tai nebuvo žingsnis atgal, tai buvo mano pirmas tikras žingsnis į erdvę, kurioje aš jaučiuosi sava. Atsimenu, grįždavau namo tarsi kokių linksmų grybų apsirijusi ir norėjosi dar.

Supratimas, jog noriu sieti savo ateitį su renginiais, atvedė mane į renginių organizavimo įmonę. Ilgi darbo vakarai tapo kasdienybe, bet ne našta – darbo valandų neskaičiavau, nes jaučiau tikrą džiaugsmą ir laimę būdama ten, kur noriu būti”, – apie tikrąją savo aistrą būti veiksme pasakoja Monika.

Emocinis perdegimas ir asmeninių ribų nusistatymas

Renginių srityje Monika praleido septynerius metus – tai buvo laikas, kai jos užsispyrimas ir žingeidumas pagaliau davė vaisių. Čia ji pasiekė savo karjeros piką, kuris tiek profesine saviraiška, tiek finansine grąža gerokai lenkė bet kokį teisinį scenarijų. Tačiau svarbiausia buvo ne tai. Šis darbas jai suteikė begalinę laimę, o meilė jam buvo jaučiama kiekvieną dieną.

Tačiau net ir radus savo tikrąsias profesines roges, Moniką prisivijo jos noras viską atlikti tobulai ir kiekvieną klientą „papleasinti“ ne šimtu, o dviem šimtais procentų. Tai tapo spąstais – asmeninės ribos išsitrynė, o aistra darbui nepastebimai virto emociniu išsekimu.

Nėštumas tapo natūraliu sustojimu, leidusiu fiziškai ir emociškai atsitraukti nuo alinančio tempo bei galutinai sudėlioti prioritetus – šeima ir jos vidinė būsena tapo svarbiausia. 

„Supratau, kad nenoriu kartoti savo vaikams nuolatinio „palauk“, kai klientui čia ir dabar reikia sprendimų, arba pastoviai būti užburtame bėgimo rate, kai veiksmas seka veiksmą, o dabarties momentui neliekia erdvės”, – pasakoja Monika, kuri drąsiai paliko visų metų įdirbį praeityje ir vertė naują nežinomybės lapą.

Ramybė tapo svarbiau už ego ir profesinį statusą

Persikrausčius į Palangą ramesniam šeimyniniam gyvenimui, senieji ambicijų demonai niekur nedingo. Monika atvirai pasakoja apie trečiąjį karjeros etapą, kai vėl, išsitraukė savo „ego kortą“. 

Gavusi pasiūlymą vadovauti vienam iš Palangos viešbučių, ji pajuto seną impulsą dar kartą sau ir pasauliui įrodyti, kad jos gebėjimai niekur neišgaravo. Tai buvo akistata su savo praeities versija, po kurios tapo aišku – vidinis stabilumas ir nuogas atvirumas prieš save yra brangesni už bet kokį vadovo kabinetą, tad po keturių mėnesių nuspręsta pozicijos atsisakyti.

Tikroji motyvacija keisti karjerą

Šiandien Monika karjeros plotmėje rami. Turbūt jūra ir vėjas padeda.. Ji nebeturi poreikio niekam nieko įrodinėti. Koja kojon šalia einantis „idialogue“ socialinis verslas (trečias šeimos kūdikis) yra tai, kur Monika save įprasmina profesiškai. 

Kai mama jai sakė, kad šešeri studijų metai bus nubraukti perniek, Monika tai matė visiškai kitaip. Jai tai neatrodė kaip praradimas ar klaida. Būtent šie metai tapo jos augimo dalimi, leidusia geriau pažinti save, savo ribas ir tikruosius norus. 

„Už visų tavo baimių slypi didžiausios galimybės ir patirtys“, – sako Monika, kurios istorija primena, kad pasirinkta profesija nėra nuosprendis iki gyvos galvos. „Mes galime keistis kartu su savo gyvenimo etapais – tai augina, o svarbiausia yra ne tai, kas parašyta diplome ar CV, o tai, ką apie tavo kasdienybę sako tavo širdis”, – teigia straipsnio herojė.