Kaip sėkmingai keisti karjerą, pasitelkiant radikalų atvirumą?

„Didžiosios rezignacijos“ (angl. the great resignation) ir „tyliojo pasitraukimo“ (angl. quiet quitting) eroje, kai milijonai žmonių visame pasaulyje permąsto savo santykį su darbu, mentorės Ramintos Bartkienės istorija yra ypač aktualus atvejis. 

Lietuvos banko klientų patirčių projektų vadovė per pastarąjį dešimtmetį savo karjerą pakeitė net tris kartus: 

Iš reklamos specialistės į pinigų plovimo prevencijos (angl. KYC) specialistės rolę, iš KYC pareigų į projektų valdymo pareigas, o iš projektų valdymo į klientų patirčių sritį.

Nors daugeliui tokie dažni karjeros pokyčiai vis dar atrodo radikalūs, Raminta rodo pavyzdį kaip sėkmingai ieškoti prasmės ir pasitenkinimo profesiniame gyvenime, nebijant pradėti nuo nulio.

Pokyčio psichologija: augimas kaip pagrindinis variklis

Norint suprasti R. Bartkienės sprendimus, pirmiausia reikia perprasti jos vidinę motyvaciją. Tai nėra tradicinė ambicija siekti aukštesnių pareigų ar didesnio atlyginimo. Jos variklis – beveik fiziologinis poreikis augti ir mokytis ir atitinkamai stiprus diskomfortas stagnacijoje.

„Kai jaučiuosi viską išmokusi, man pasidaro nebeįdomu“, – teigia Raminta, kuriai pradėti nuo nulio nėra pralaimėjimas – tai galimybė patirti statų augimo kreivės jaudulį.

Ir nors tradiciniame karjeros modelyje tai būtų laikoma nepastovumu, tačiau dabartinėje kintančioje darbo rinkoje tai virsta strateginiu pranašumu. 

Patirties perrašymas: kaip „parduoti“ savo potencialą?

Vienas didžiausių iššūkių keičiant karjerą – įtikinti darbdavį savo verte neturint tiesioginės patirties.

R. Bartkienė šią distanciją įveikė net kelis kartus, pasitelkdama ne bandymą nuslėpti trūkumus, o strategiją ir radikalų atvirumą.

Jos perėjimas į projektų valdymo sritį buvo kruopščiai suplanuotas. Dar dirbdama ankstesnėje pozicijoje, ji tikslingai įstojo į projektų valdymo magistrantūros studijas, o rengdama baigiamąjį darbą atliko giluminį tyrimą – apklausė projektų vadovus apie jų karjeros kelią ir darbo pobūdį.

„Pasirodo, tik maža dalis jų karjerą planavo kryptingai“, – tyrimo išvadomis dalijasi R. Bartkienė, kurios sustiprino jos apsisprendimą eiti link norimos karjeros nepaisant vidinių abejonių.

Visgi lemiama kova įvyko darbo pokalbyje. Neturėdama reikalaujamos patirties, moteris pasikliovė gebėjimu kūrybiškai pristatyti savo įgūdžius ir įtikinti darbdavius, kad potencialas yra vertingesnis už praeities įrašus. Jos strategiją galima suskirstyti į kelias meistriškumo pamokas.

Pamoka Nr. 1: Perženkite formalias ribas 

„Aš rizikavau ateidama į Lietuvos centrinį banką su argumentu, kad organizavau savo vestuves ir tai yra vienintelė mano projektų valdymo patirtis, kas gali skambėti lėkštai. Bet juk viskas priklauso nuo to, kaip „saldainį“ supakuosi“, – aiškina mentorė. 

Ji įrodė, kad gebėjimas valdyti biudžetą, terminus ir žmones yra universalus įgūdis, nepriklausomai nuo konteksto.

Pamoka Nr. 2: Parduokite ne žinias, o įgūdžius

„Kai manęs paklausė apie konkretaus įstatymo eilutę, atsakiau, jog jos mintinai nemoku, nes manau, kad šiandien svarbiau yra mokėti susirasti informaciją, o ne ją iškalti.“ 

Šiuo atsakymu R. Bartkienė pardavė ne faktų išmanymą, o šiuolaikiniam pasauliui kur kas vertingesnę kompetenciją: kritinį mąstymą ir gebėjimą mokytis.

Pamoka Nr. 3: Naudokite autentiškumą 

Įdomiausia, kad Raminta vietoje šabloninio motyvacinio laiško nusiuntė ekspromtu automobilyje parašytą laišką. 

Jame ji rašė: „Jei jums reikalingas atviras ir smalsus žmogus, norintis keisti procesus ir orientuotis į žmones, tuomet susisiekime, o jei tokio žmogaus nereikia – neskambinkite“. 

Pasirodo, kad būtent šis atvirumas ir asmenybės parodymas, nepaisant standartinių atrankų barjerų, ir „papirko“ būsimus vadovus.

Aukščiausias lygis: pozicijos sukūrimas sau

Galiausiai, pats naujausias R. Bartkienės karjeros žingsnis iliustruoja aukščiausią profesinės brandos lygį – gebėjimą ne tik ieškoti darbo, bet ir jį susikurti. 

Kuomet Raminta pajuto, kad projektų vadovės darbas „nebeveža ir akys nebedega“, užuot tyliai ieškojusi naujos vietos, ji inicijavo pokalbį su savo vadove. 

Ji ne tik įvardijo problemą, bet ir iškart pasiūlė sprendimą – dirbti klientų patirčių srityje, kurią norėtų plėtoti organizacijoje. 

Kai paaiškėjo, kad tokia pozicija planuojama tik neapibrėžtoje ateityje, R. Bartkienė perėmė iniciatyvą: „pasakiau, kad jei norite, jog likčiau, darykime tai dabar, o ne kažkada ateityje“.

Būtent šis drąsus ir konstruktyvus požiūris suveikė – įmonė, įvertinusi jos motyvaciją ir norą kurti vertę, įsteigė naują poziciją.

Mentorės išvada: „būti savimi“ yra sunkiausias darbas

Visos šios pamokos susiveda į vieną, iš pažiūros paprastą, patarimą, kuriuo Raminta dalijasi su savo mentee: „drąsa būti savimi“. 

Visgi „būti savimi yra labai nepatogu“, – pripažįsta ji. Šis nepatogumas kyla iš poreikio nuolat kvestionuoti save ir aplinką, sakyti tiesą, atsisakyti saugumo ir nepaisyti aplinkinių lūkesčių. Tai reikalauja milžiniškos vidinės jėgos.

Kad tai nėra tik jaunatviško maksimalizmo problema, Raminta iliustruoja konkrečiu pavyzdžiu: „Esu mentoriavusi moterį, kuriai virš 50 metų, ir ji turėjo lygiai tokių pačių baimių kaip ir jauni žmonės, tik pradedantys karjerą.“ 

Baimė keistis, baimė, „ką kiti pagalvos“, baimė neatitikti standartų – tai universalios, nuo amžiaus nepriklausančios žmogiškos būsenos. 

Būtent todėl „drąsa būti savimi“ mentorės filosofijoje reiškia ne pasyvų buvimą, o aktyvų, kasdienį darbą – sprendimą rinktis kelią, kuris teikia džiaugsmą, ir drąsą apie šį savo pasirinkimą atvirai komunikuoti pasauliui. 

Tai karjeros alchemija, kurios išmokti gali kiekvienas, išdrįsęs pažvelgti į savo baimes ir pasirinkti augimą.