„Aš žinau geriau“ spąstai: kaip ego kenkia tavo karjerai ir ką su tuo daryti?

Profesinės ambicijos mus veda į priekį, tačiau kas nutinka, kai jos perauga į „aš žinau geriau“ spąstus? 

Ribą tarp pasitikėjimo savimi ir arogancijos neretai nubrėžia mūsų ego – žodis, kurį išgirdę linkstame galvoti apie kažką neigiamo. Įmonės netgi skelbia „jokio ego“ politiką, o mes patys kalbame apie kolegas, kurių „ego netelpa į kambarį“.

Visgi psichologijoje ego nėra savaime blogas reiškinys. Dar 1923 metais Sigmundas Freudas ego apibrėžė kaip tarpininką tarp žmogaus instinktų ir moralės, o šiuolaikiniai psichologai, tokie kaip Otto Kernbergas, pabrėžia, kad ego yra esminė asmenybės dalis, atsakinga už savęs suvokimą, realybės vertinimą ir elgesio reguliavimą.

Tad klausimas ne apie tai, ar turime ego – o koks mūsų santykis su juo? Ir kas nustato ribą, kada jis tampa problema, o kada – privalumu?

Būtent šie klausimai domina idialogue mentorę Sandrą Kazakevičiūtę, kuri vadovaudama talentų pritraukimo ir ugdymo iniciatyvoms sparčiai augančiose (angl. hyper-growth) technologijų įmonėse, kaip Nord Security, pastebėjo – sėkmė dažnai slypi ne tik žinių bagaže, bet ir gebėjime sąmoningai valdyti savo ego. 

„Aš žinau geriau“ – ego išraiška darbe

Darbe ego dažniausiai pasireiškia viena forma: „aš žinau geriau“. Ši būsena apima, kai atrodo, kad kolegos nesupranta esmės, organizacija priima neteisingus sprendimus, o vadovas klysta.  

„Tuomet visa aplinka atrodo menkesnė už patį žmogų. Tai viena dažniausių situacijų mentorystėje, ir, atvirai pasakius, pati karjeros pradžioje esu joje buvusi.

Iš pradžių atrodo, kad problema yra išorėje: sprendimuose, žmonėse ir procesuose. Tačiau intensyviai dirbant su mentore, pusiaukelėje pati supratau, kad didžiąją darbo dalį skyrėme mano ego klausimui”, – pripažįsta S. Kazakevičiūtė.

Pasak mentorės, esmė ir sprendimai beveik visada slypi viduje – mūsų pačių mąstyme, požiūryje ir pasirengime prisiimti atsakomybę už savo reakcijas.

Kai „žinau geriau“ trukdo dirbti kartu

Tokias situacijas mentorė vadina „ego kovomis“. Tai būsena, kai jaučiame stiprias emocijas – pyktį, nusivylimą ar net aroganciją. Atrodo, kad esi teisus, o aplinka klysta. Kraštutiniais atvejais tai perauga į pasyviai agresyvų elgesį, konfliktus ir įtampą komandoje.

Šios situacijos kenkia darbo aplinkai: mažėja pasitikėjimas, atsiranda tylėjimas, uždarumas, dingsta noras siūlyti sprendimus. 

• Jei „ego kova“ ištinka vadovą, komanda užsidaro, nebekvestionuoja ir nebekuria. 

Tai patvirtina ir Jonathanas H. Westover, HCI akademijos vyriausiasis akademikas ir mokymosi vadovas, kuris pabrėžia, kad išpūstas ego ne tik kenkia bendrai komandinei dinamikai, bet stipriai sumažina lyderio efektyvumą bei pasitikėjimą juo komandoje.

• Jei tai nutinka komandos nariui, kyla izoliacijos pavojus, mažėja bendradarbiavimas ir santykiai prastėja. 
• Dar pavojingesnė situacija – kai žmogus, turintis daugiau įtakos komandai, pradeda skleisti nepasitikėjimą, kurti dramas ir nuteikinėti vienus prieš kitus. 

Ne veltui Patrick Lencioni knygoje The Five Dysfunctions of a Team teigia, kad viena esminių komandos disfunkcijų yra pasitikėjimo stoka, kurios šaknis slepiasi per stipriame ego, neleidžiančiame pripažinti klaidų ar pažeidžiamumo.

Efektyviam darbui reikia kuklumo

„Sutikdama stipraus ego apraiškų atvejus, visada keliu klausimą darbuotojams: kaip išspręsi šią situaciją – ar išspręsi apskritai? 

Sudėtingiausia, kai asmuo keičia darbovietes ar kolektyvus, bet visur kartojasi ta pati istorija: „aš žinau geriau“.

Mano akimis, laimi ne tas, kuris „visada teisus“, o tas, kuris supranta, kad karjeroje ir versle nėra vieno teisingo kelio. Organizacijos veikia skirtingai, žmonės – taip pat, o rezultatų galima pasiekti įvairiais būdais. 

Nėra teisinga manyti, kad tik tu vienas žinai atsakymus ar esi atsakingas už visos sistemos sėkmę – visi mes, tiek vadovai, tiek darbuotojai, mokomės nuolat.

Tą patvirtina ir šiuolaikinės asmenybės teorijos. Pavyzdžiui, gerai žinomas Big Five modelis išskiriantis penkis pagrindinius asmenybės bruožus (atvirumą, sąžiningumą, ekstraversiją, sutarimą ir neurotiškumą). 

Tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad vien šių savybių nepakanka – vis dažniau pasitelkiamas HEXACO modelis, pridedantis šeštą – nuoširdumo / kuklumo (honesty/humility) bruožą, kuris ypač aktualus kalbant apie sveiką ego valdymą komandoje”, – teigia Sandra.

Savistabos klausimai, padedantys išsivaduoti iš „ego kovos“

Pasak mentorės, ji su mentee dažnai grįžta prie kelių paprastų, bet labai stiprių klausimų:

• Kodėl nesi vadovo pozicijoje?
• Kodėl, būdamas tokioje pozicijoje, nepateiki sprendimų?
• Jei žinai geriau – kodėl nevystai savo verslo?
• Kodėl tavo karjeros patirtys iki šiol nepagrindė tavo įsitikinimų?

Šie klausimai gali skambėti aštriai, bet jų tikslas – ne kritika. Jų tikslas – savistaba, kurios metu žmogus pradeda kurti pagarbą, pasitikėjimą ir smalsumą kitų žmonių žinioms bei kompetencijoms.

„Mano patirtis rodo, kad išorinis žmogus, ypač mentorius, gali būti „veidrodžiu“. Jis padeda atsitraukti, racionalizuoti, reflektuoti ir, svarbiausia, rasti būdų, kaip ateityje išvengti tokių situacijų”,  – pabrėžia S. Kazakevičiūtė.

Ar ego tikrai yra blogas?

Nors „ego kova“ nėra maloni patirtis, Sandra tiki, kad ji – neišvengiama. Vieni ją patiria kartą, kiti – kelis kartus per karjerą. Tai lūžio taškas, kurį išgyvenus galima geriau suprasti save.

„Iš dabartinės perspektyvos, turėdama daugiau patirties, nebelaikau ego tik kliūtimi. Pradėjau, kaip dauguma – matydama tik problemas. 

Tačiau laikui bėgant suvokiau, kad gerai pažintas ir sąmoningai valdomas ego, derinamas su emociniu intelektu, dažnai tampa vertingų savybių šaltiniu, kaip sveikas pasitikėjimas savimi, „galiu padaryti“ požiūris, lyderystės savybės bei gebėjimas prisiimti atsakomybę už sėkmę ir nesėkmę”, – teigia ji.

Pasak ekspertės, didžioji dalis verslo tikrai vertina šias savybes ir ieško būtent tokių žmonių. Taigi klausimas neturėtų būti „ar ego blogas?“, o „koks mano santykis su juo?“

Ką daryti, kai atrodo, kad „žinau geriau“?

Kai pagauni save galvojant: „aš galiu geriau“, verta stabtelėti. Leisti sau pasidomėti: gal yra detalių, kurių nematau? Gal rezultatai parodys, kad kiti sprendimai taip pat veikia? Smalsumas, o ne teisumas – tai sveikas santykis su ego.

Ir net jei kitiems nepasiseka – nesidžiauk. Neprimink, kad „sakiau, jog taip bus“. Visi mes mokomės. Palaikymas, o ne teisuoliškumas, yra brandi ir stipri profesinė pozicija.

Pasak mentorės, gebėjimas valdyti ego yra tiesiogiai susijęs su emociniu intelektu. Kuo aukštesnis emocinis intelektas, tuo lengviau atpažinti ego apraiškas savyje ir kituose bei jas valdyti.

Kaip organizacijos gali padėti?

Ego – jautri ir subtili tema, kuriai sunku daryti tiesioginę įtaką. Tačiau viena yra aišku – organizacijos gali ir turi sukurti erdvę diskusijai. 

Psichologinio saugumo tyrimai, tokie kaip Google projektas Aristotle, parodė, kad būtent psichologinis saugumas, o ne intelektas ar patirtis, yra svarbiausias sėkmingų komandų veiksnys. 

Visgi Sandra teigia, kad psichologinis saugumas neatsiranda ten, kur vyrauja gynybiniai ego ginklai.

„Kai dirbau su komandomis, net ir kalbant visai kitomis temomis, pokalbiai mokymų metu dažnai natūraliai nukrypdavo link ego. Ir būtent tada prasidėdavo giliausi, autentiškiausi dialogai. Tai tapo aiškiu ženklu – žmonės nori apie tai kalbėtis, jiems tai skauda, reikia tik suteikti tam erdvę.

Rekomenduoju organizacijoms įtraukti temas apie ego į mokymų ar refleksijų sesijas. Pasitelkti teoriją, klausimus, praktinius pavyzdžius. Tokios iniciatyvos ugdo emocinį intelektą, toleranciją, brandą. Tai kuria kultūrą, kurioje žmonės ne tik mažiau konfliktuoja, bet ir daugiau mokosi vieni iš kitų”, – atkreipia dėmesį S. Kazakevičiūtė.

Kvietimas reflektuoti savo „ego”

Pasak mentorės, refleksija apie ego nėra skirta nubrėžti aiškias ribas tarp „gerai“ ir „blogai“. Tai – kvietimas pažvelgti į savo patirtį, į situacijas, kuriose ego tyliai prisiliečia prie mūsų sprendimų. 

Kaip ir mentorystėje, taip ir čia – svarbu gebėti matyti niuansus, nepastebimus, bet veikiančius mechanizmus. Todėl pabaigai mentorė kviečia savistabai:

• Kaip tavo aplinkoje pasireiškia ego – ar jis padeda, ar trukdo?
• Kada paskutinį kartą pagavai save galvojant: „aš žinau geriau“?
• Ką darei tada – buvai smalsus ar siekei būti teisus?
• Ir svarbiausia – kaip tavo santykis su ego veikia kitus?

Šis darbas su savimi gali būti nelengvas, bet tai – investicija į profesinę ateitį. Sandra tiki, kad atpažinę ir valdydami savo ego, tapsime ne tik geresniais profesionalais, bet ir autentiškesniais bei laimingesniais žmonėmis, gebančiais kurti, o ne griauti.