Pasiekimai ir pašaukimas: kaip tai suderinti?

Vis dažniau sutinku labai įdomių ir daug pasiekusių žmonių. Mus tikrai sieja nemažai bendrų patyrimų ar pasiekimų. Kai susipažįstame artimiau, jie atvirauja:

„Darau viską ir tiek daug, kas man įdomu, ką taip pat daro daugelis kitų žmonių, o taip pat išbandau netradicinius, unikalius potyrius, tačiau džiaugsmas nėra pripildantis, kažko viduje vis tiek trūksta...“

Su jais dalinuosi atradusi labai svarbų dalyką: balansą tarp „kuo daugiau, greičiau“ ir tarp „prasminga, tikra, vertinga santykyje su kitais“.

Daug pasiekę žmonės neretai dalinasi savo gyvenimo būdu:

„Ir skraidau, ir groju, ir šoku, ir apkeliavau Žemės planetą, ir perskaičiau kelias bibliotekas knygų, ir gaminu egzotinius patiekalus, ir slidinėju nuo aukščiausių viršukalnių, ir atsispausdinau savo 3D atvaizdą, vienas pirmųjų išbandžiau Teslą, dalyvavau greičiausių automobilių raliuose, nardžiau gražiausiuose vandenynuose, apsigyniau daktaro laipsnį, užsisakiau kelionę į mėnulį, išsilaikiau motociklininko teises, įkūriau trečią sėkmingą verslą, nubėgau ne vieną maratoną, susitikau su savo srities pasaulio ekspertais, iš kurių mokausi, rašau knygą apie save, o mano vizijos koliaže dar daug dalykų, kuriuos padarysiu ateinančiais metais!“

Kai gyvenimas atrodo taip, nuolat reikės naujo iššūkio ir stimulo patirti džiaugsmą.

Daryti, eiti, veikti, užsiimti, patenkinti savo smalsumą ar pamaloninti savo ego? Imti iš gyvenimo visa, kas geriausia, ar nepraleisti progų papildyti savo gyvenimo lagaminą unikaliais patyrimais, kad jaustumeis svarbus, reikalingas, pripažintas? Noras būti vertinamam ar būti labiau patyrusiam, nei aplink mane esantys? O gal noriu, kad mane tiesiog labiau mylėtų?

Kas mane iš tikrųjų motyvuoja?

Psichologai ištyrė, kad kuo daugiau žmogus „daro“, tuo labiau jam reikia susimąstyti ar tik tai nebus jo ego, norintis aplinkiniams įrodyti, kad jis pakankamai svarbus, pakankamai geras, pakankamai patyręs ar pakankamai stiprus, išmanantis, pasiekęs, kompetentingas... Ar tai nebus susiję su vaikystės/jaunystės išgyvenimais, kurie įtakojo žemesnės savivertės patyrimą brandos laikotarpyje? Aiškumas ir nuoširdus atsakymas padeda. Kai išdrįstama sau atsakyti, atsiveria nauja erdvė veikimui iš širdies, o ne skatinama apgaulingų motyvų ar stimulų.

Gyvenimas yra prasmingas, kai esame atviri su savimi: nebijome pripažinti savo silpnybių, nežinojimo, klaidų, klausimų, ir kai nelyginam savęs su niekuo kitu, bet žvelgiame į savo gyvenimą su smalsumu:

„Kam aš čia esu?“

„Kam galėčiau šiandien padėti?“

O kada gyventi? Būti, išgirsti save, kitą... Padėti kitam savo sugebėjimais, apkabinti mylimą... Pajausti, patirti, išgirsti savo sielos dainą! Kai iš tikrųjų gyvename, skraidydami galime padėti kitiems siekti svajonių šioje srityje, grodami suteikti malonių emocijų šalia esančiam ar net melodija gydyti sielas! Skaitydami galime dalintis, padėti kitiems, versle - sukurti darbo vietų, o svarbiausia - tokią organizacijos kultūrą, kurioje darbuotojai jaučiasi gerbiami ir vertinami, kur jų ir organizacijos vertybės sutampa, jos praktikuojamos, o darbo santykiai grįsti pasitikėjimu.

Esame pašaukti kiekvienas savo asmeninei misijai šiame pasaulyje. Ji visada susijusi su kitais žmonėmis: pagalba, padrąsinimu, meilės pasidalinimu, teigiamų pokyčių kūrimu, palaikymu, bendryste, tarnavimu, nuolankumu, lyderyste, įkvėpimu, draugyste... Kokia forma tai bebūtų, atrasite jūs, jei klausite, ieškosite, nuoširdžiai belsite iš širdies į širdį!