Nusidainuokime su šypsena ©

...pasakė Jurgis Didžiulis ir užtraukė savo naują dainą apsuptyje nepažįstamų žmonių, visiškai nesivargindamas ką jie apie jį pagalvos. Todėl, kad jis daro ką myli ir jam tai teikia malonumą, ir jis tiki, kad per savo veiklą jis įgalina kitus žmones (o gal tik vieną, bei ir tai jau nemažai) stengtis būti gerais žmonėmis.

Gal jau aišku, tikiuosi, bet šis tekstas apie f****ing baimes ir veikimą. Dar jame bus įgalinimo ir su(si)reikšminimo potėpių. Vienu žodžiu, tai straipsnis apie jėgą būti gyvam. Apie pokytį ir norus, svajones bei mokymąsi. Jums atrodo, kad aprėpiu per daug temų vienam nedideliam tekstui? O aš manau, kad per mažai, nes visi šie komponentai glaudžiausiai susiję ir negali būti aptarinėjami vieni be kitų.

Neseniai paklausiau savo mokinių, kaip jie įsivaizduoja gerą mokytoją, sąrašas nenustebino, pati taip pat galvojau kaip mokyklos laikais, taip ir dabar: suprantantis, atjaučiantis, paslaugus, mylintis savo profesiją ir dėstomą dalyką, sugebantis paaiškinti (nes, kaip pasirodo, daugelis mokytojų to sugebėjimo neturi), su humoro jausmu. „Su žiupsneliu griežtumo“, tarė jauniausias mano mokinys. Orientuotas į individą, o ne taikantis visiems vienodus kolektyvinius metodus. Sąrašas nėra baigtinis, tačiau mintį pagavot, manau.

Geras žmogus niekuo nesiskiria nuo gero mokytojo, tuo labiau turint mintyse, kad kiekvienas mūsų kam nors kada nors pabūname mokytoju. Geras žmogus nori ir vykdo teigiamą pokytį, ir ne tik dėl savęs, bet ir galvodamas apie kitas kartas. Tas pats Jurgis per pokalbį minėjo, kad augti ir tobulėti, dėti pastangas dėl jaukesnio visuotinio gyvenimo žemėje, jam padeda jo vaikai ir noras suteikti kitom kartom palankesnes sąlygas, nei jis pats turėjo. Ir nelaukti padėkos, tiesiog veikti! Patikėkit, tai atsiperka su kaupu. Jeigu pagalvojote „kaip ir kada apsipirks“, dar nepasveikote nuo puikybės. Čia ne diagnozė ir ne nuosprendis, tai kalba mano pačios patirtis, mano pačios smegenys, kai galvoji, kad esi labai geras ir paslaugus, bet iš tiesų labai nori įtikti, patikti, prijaukinti dar vieną „draugą“, trumpai tariant, kažką už savo veiklą gauti (aš ne apie algą).

Šitoj vietoj suprantu patarimo trūkumą – gali pasirodyti, kad patariu pamiršti apie save ir kibti veikti dėl kitų. Jokiu būdu:) tai net ne patarimas, o draugiškas priminimas: selfish people live longer... unhappy. Todėl ir pasirinkau tokį straipsnio pavadinimą. Būti čia ir dabar ir dar džiaugtis tuo – nemenkas iššūkis, bet įmanomas. Jeigu panorėsi.

Taigi, kas tas geras... manau, tai tas, kuris mėgsta tobulėti, kuris daro klaidas, jas „fiksuoja“ ir paleidžia, ir padaro iš naujo, čia tas, kuris nebijo susitepti, nebijo iššūkių (ekstremalus sportas ne prie ko), nebijo pažinti save ir garsiai pasakyti ką jis mano, išgirsti kritiką ir priimti ją (konstruktyvią, aišku). Ir šis sąrašas nėra baigtinis:) atskleisiu paslaptį. Aš rašau daugiau nei 15 metų, bet tai mano antras viešai ištartas žodis. Ar man baisu?! O, patikėkit, tikrai taip! Bet aš nusidainuoju su šypsena, ir man nuo to gera:)

Labai patiko neseniai perskaitytas straipsnis apie sportinių įgūdžių lavinimą, jame aptariama 10000 valandų sąmoningos praktikos taisyklė ir ar iš tiesų tai veikia. Pasirodo, kad veikia, tačiau tai ne vienintelis pasisekimo faktorius. Be kitą ko, reikia patyrusio trenerio (mentoriaus), plano ir tinkamų įrankių, poilsinės programos, paramos ir palaikymo, savęs paskatinimo siekiant rezultatų, ir t.t. Straipsnis lyg ir kalba apie jauną šeimoje esantį sporto lobį, tačiau jeigu skaitysite jį atvira širdimi, suprasite, kad jame išdėstyti punktai tinka kiekvienam augimo ir teigiamo pokyčio siekiančiam asmeniui. Autorė pabrėžia, kad tie tūkstančiai valandų apskaičiuoti sąmoningai praktikai, ne galvojimui apie ją. Raktinis žodis – sąmoningai.

“I do the very best I know how – the very best I can; and I mean to keep on doing so until the end.” — Abraham Lincoln