Ieškoti investuotojų ar augti pačiam?

Žinome, kad idialogue auditorijoje ne vienas svajoja apie arba jau 20+ metų vadovauja verslui. Lyderystė, veržlumas ir paieškos kaip geriau vadovauti komandai bei vystyti verslą – tavo temos?

Šiandien pasikalbėjome su idialogue partneriais „Omnisend“, kurie garsėja vienu sparčiausiu technologinių įmonių augimu Europoje ir tai daro be jokių išorės investicijų.

Šiame straipsnyje „Omnisend“ vadovas Rytis Laurinavičius atsako, ar verta dėl spartesnio augimo priimti rizikos kapitalą ir investuotojams atiduoti dalį įmonės akcijų. Ir ne be reikalo – šis pasirinkimas gali nulemti įmonės sėkmę.

Kodėl „Omnisend“ pasirinko augimą savo uždirbamomis lėšomis (angl. bootstrapping)

R. Laurinavičius, „Omnisend“ vadovas ir vienas iš įkūrėjų, pripažįsta, kad itin ankstyvame įmonės gyvavimo etape jis investicijų ieškojo, bet tuomet investuotojai idėja dar netikėjo.

„Kai startavome, Lietuvos rizikos kapitalo rinka buvo kitokia. Turėjome tik vieną investicinį fondą, nes apie Lietuvą, kaip apie startuoliams tinkamą šalį, niekas dar negalvojo.” – pasakoja R. Laurinavičius.

Pašnekovas dalinasi, kad jei tuo metu su bendraįkūrėju jis būtų buvęs tik studentas be papildomų pajamų, tikriausiai nebūtų buvę kito kelio, kaip tik žūtbūt ieškoti išorės kapitalo.

Visgi Ryčio atveju pranašumas buvo tai, kad jis jau turėjo anksčiau įkurtą ir pelningai veikiančią rinkodaros agentūrą ir todėl galėjo finansuoti naują veiklą bei remtis patirtimi iš anksčiau kurtų bet nesėkmingų verslo projektų.

Taip pat verta mąstyti plačiau ir prisiminti, kad rizikos kapitalo pritraukimas nėra vienintelis išorės investicijų kelias, pavyzdžiui, bendrovei vystantis galima taikyti hibridinius finansavimo modelius, kreiptis į valstybės lėšomis finansuojamus fondus bei jų skiriamas garantijas.

„Pradžioje papildomą finansavimą mes visgi pritraukėme iš išorės hibridiniu finansavimo budu. Tai nebuvo rizikos kapitalas, o konvertuojamųjų vertybinių popierių forma, kuri mums paliko teisę šią investiciją vėliau išpirkti arba konvertuoti į akcijas investuotojams – mes pasirinkome investiciją išpirkti.” – įmonės pradžios istorija dalinasi R. Laurinavičius.

Kad įmonė gali veikti pelningai ir augti be išorės investicijų, Ryčiui su bendraįkūrėjais visiškai aišku pasidarė po dvejų metų, kai verslas pasiekė lūžio tašką ir nuostolį pakeitė pelnas.

„Kai eini savo jėgomis, esi tiesiog priverstas nuo pat pradžių orientuotis į vertės kūrimą klientams, nes tai jie tavo verslą išlaiko. Būtent todėl mes nuolat eksperimentavome su įvairiais paslaugų monetizavimo modeliais ir ieškojome, už ką klientai yra pasiruošę mokėti.“ – sako R. Laurinavičius.

Kada verta ieškoti investuotojų

Anot R. Laurinavičiaus, išorinis kapitalas startuolio vystymui yra būtinas, kai įmonė startuoja vadinamoje „nugalėtojas ima viską“ industrijoje, kurioje dominuoja tik keli ta pačia veikla užsiimantys milžinai.

Tokių industrijų pavyzdžiais galima įvardyti interneto prekybą („Amazon“), socialinius tinklus („Facebook“), interneto paiešką ir reklamą („Google“). Kitas atvejis, kuomet išorinis kapitalas yra būtinas, tai verslo modelis, kurio pelno-nuostolio lūžio taškas pasiekiamas tik turint didelę kritinę vartotojų masę („Uber“).

„Yra verslų, kurių sėkmę iš tiesų lemia finansavimo dydis. Tai, pavyzdžiui, interneto platformų vystymas, kai vienu metu reikia įgyti ir pirkėjus, ir pardavėjus. Daug kapitalo reikalauja ir aparatinės įrangos, medicinos inovacijos, nes tam reikalinga mokslinė veikla, patentai, sertifikatai ir t. t.“ – teigia R. Laurinavičius.

Visais kitais atvejais įmanoma ir netgi yra geriau įmonę auginti savo jėgomis. Nereikėtų išorės kapitalo ieškoti tik dėl to, kad visi startuoliai eina šiuo keliu.

Laisvė priimti sprendimus

Vienas iš pagrindinių savarankiško verslo privalumų yra tai, kad verslas išlieka įkūrėjų rankose, nes rizikos kapitalą priimantys startuoliai pereina kelis finansavimo etapus, kur kiekviename iš jų investuotojams perleidžia apie 15–20% savo įmonės akcijų.

Kitas svarbus savarankiško verslo privalumas yra su nuosavybės procento dalimi ateinanti sprendimų laisvė. Nuosavybė leidžia steigėjams laisvai priimti sprendimus dėl įmonės valdymo bei plėtros.

„Kuomet įsileidžiame investuotojus, jų ir steigėjų nuomonės gali išsiskirti. Tokiais atvejais įkūrėjams tenka nusileisti, nes investuotojai yra stipresnėje derybinėje pozicijoje. Ir nors pradžioje tai gali atrodyti kaip kompromisas, su kuriuo steigėjai gali „gyventi”, verslo vystymo eigoje neretai pasitaiko daug konfliktų ir nusivylimų.” – dalijasi „Omnisend“ įkūrėjas.

Rizikos kapitalas atneša ir kitų naudų

Taigi, kodėl vertėtų iškeisti sprendimų laisvę į atskaitomybę prieš direktorių tarybą ar valdybą?

Anot, R. Laurinavičius rizikos kapitalas, ypač fondai ir akceleratoriai, startuoliams gali perduoti savo patirtį, žinias bei kontaktus. Jie padeda komandų formavime, rinkodaros strategijų ir verslo modelių sudaryme.

Be to, rizikos kapitalo finansavimas tam tikra prasme mažina asmeninę ir paties verslo riziką. Pavyzdžiui, startuolis gali išbandyti naują pardavimo strategiją, naudodamas investicines lėšas, o ne būtinąsias savo uždirbtas verslo pajamas. Tokiu atveju klaidos ir nepavykę eksperimentai būna mažiau skausmingi.

Ar jau metas pritraukti investicijų, priklauso nuo įmonės tikslo

„Mano nuomone, jei galima augti be išorės investicijų – jos nėra būtinos. Pavyzdžiui, mes kas pusmetį iš naujo peržvelgiame savo rinką ir apsvarstome šį klausimą. Visgi, iki šiolei vis prieidavome tą pačią išvadą, kad dar ne laikas. Ir nors norime tapti lyderiais rinkoje, vadovaujuosi savo paties patarimu – jei gali eiti be investicijų, eik“, – sako R. Laurinavičius.

Visgi renkantis investuotojus, svarbu suderinti įkūrėjų ir investuotojų viziją dėl įmonės plėtros, ateities bei darbuotojų gerovės. Taip pat svarbus investuotojo patikimumas ir profilis. T. y., į kokius startuolius rizikos kapitalo fondas investuoja, kokios patirties turi sukaupęs ir kaip jis gali padėti tavo verslui augti.

Kadangi abu keliai turi tiek privalumų, tiek ir trūkumų, dauguma verslų renkasi hibridinio finansavimo kelią, kuomet ankstyvosios stadijos startuoliai iš pradžių verslą vysto savo jėgomis, ištobulina produktus, atranda geriausias rinkas ir rinkodaros strategijas. Tokiu būdu verslai pagerina savo rizikos profilį ir gali pritraukti investuotojus, atiduodant mažiau savo įmonės akcijų.