Mentorystė be perdegimo: kaip atpažinti savo ir mentee ribas?

Mentorystė dažnai prasideda nuo noro pasidalyti patirtimi ir padėti kitam augti. Tačiau mentorius taip pat turi darbą, įsipareigojimų ir savo ribas. Kaip išlaikyti jėgas mentorystėje ir suprasti, ar mentee - žmogus, gaunantis mentoriaus pagalbą - šiuo metu turi energijos pokyčiui?

Mentorystė be perdegimo remiasi aiškiomis ribomis, pasidalyta atsakomybe ir abiejų žmonių galimybes atitinkančiu tempu. Jei mentorius po susitikimų nuolat sprendžia mentee problemas, aukoja poilsį ir nebeturi jėgų klausytis, metas peržiūrėti susitarimus. Jei išsekęs atrodo mentee, pirmiausia verta pasikalbėti apie jo savijautą ir galimybes, o tada planuoti karjeros žingsnius.

Šiuos klausimus „idialogue“ vebinare „Mentorystė be perdegimo“ aptarė psichologė, knygos „Perdegimo anatomija“ autorė Ugnė Juodytė ir pokalbį vedusi personalo, emocinės gerovės konsultantė ir „idialogue“ Community Lead Rasa Kaminskienė. Iš jų diskusijos gimė šis straipsnis apie mentoriaus ribas, mentee resursus ir pagalbą, kuri neišsekina nė vieno.

Kodėl apie perdegimą Ugnė kalba iš asmeninės patirties?

Ugnė pasakojo, kad vienu metu dirbo maždaug penkiuose darbuose ir miegodavo po keturias valandas. Kuo daugiau veikė, tuo labiau jautėsi vertinama, kol ėmė kristi darbo kokybė, atsirado nuovargis ir abejingumas klientų istorijoms. Tik atsitraukusi ji pradėjo suprasti, kas su ja vyksta. Ši patirtis, pokalbiai su daugiau kaip 200 žmonių ir noras vienoje vietoje susisteminti skirtingas žinias tapo knygos „Perdegimo anatomija“ pagrindu.

Vebinare knyga buvo atspirties taškas platesniam klausimui: kaip atpažinti savo ir kito žmogaus resursus mentorystėje?

Kur baigiasi mentoriaus atsakomybė ir prasideda mentee atsakomybė?

Mentorius padeda tyrinėti situaciją, dalijasi patirtimi ir užduoda klausimus, o mentee priima sprendimus ir imasi sutartų veiksmų. Ugnė prisiminė laikotarpį, kai savo mentee po pokalbių siųsdavo išsamias ataskaitas su galimais sprendimais. Noras būti naudinga buvo tikras, bet dalį darbo, kurį galėjo atlikti pats mentee, ji buvo perėmusi sau.

Būtent apie tai „idialogue“ mentorių bendruomenės pokalbio pradžioje kalbėta kaip apie vieną esminių iššūkių: kaip neprisiimti daugiau atsakomybės, negu priklauso mentoriui, ir palikti mentee jo paties sprendimų dalį. Pokalbis yra erdvė tyrinėti, klausti ir dalytis patirtimi. Jis neturi tapti situacija, kurioje vienas žmogus dirba už du.

Mentoriui verta pastebėti, kada jis pradeda mintyse spręsti kito žmogaus problemas vakarais, jaučia pareigą atsakyti iš karto arba aukoja savo poilsį, kad padarytų dar vieną darbą už mentee. Tai ženklas iš naujo aptarti vaidmenis, susitikimų ritmą ir lūkesčius.

Kaip mentoriui pastebėti mažėjančias jėgas?

Mažėjančias jėgas gali rodyti miego, dėmesio ir kantrybės pokyčiai, nuolatinis nuovargis ar silpstantis smalsumas mentee istorijai. Pokalbyje Ugnė apibūdino kelią nuo pradinio entuziazmo iki nuolatinio streso ir išsekimo. Pradžioje žmogus gali su užsidegimu sakyti „aš padarysiu“. Vėliau atsiranda užmiršti pažadai, nerimas, dirglumas, gali rastis cinizmo. Mentoriui tai signalas pasitikrinti, kiek dėmesio jis gali skirti santykiui.

Ugnė pabrėžė, kad iš kelių klausimų neįmanoma patikimai nuspręsti, ar žmogus yra perdegęs. Panašiai gali atrodyti ir kitos būsenos. Mentorius gali pastebėti pokytį ir pakviesti apie jį kalbėtis, tačiau neturėtų mentee klijuoti diagnozės.

Naudingesni konkretūs klausimai sau:

• Kiek energijos man lieka po įprastos dienos, vertinant pastarąsias dvi savaites?

• Ar po poilsio jaučiuosi atsistatęs, ar greitai grįžtu į tą pačią išsekimo būseną?

• Ar pasikeitė mano miegas, dėmesys, kantrybė ir santykis su darbu bei mentoryste?

• Ar galiu išklausyti mentee, neprisiimdamas atsakomybės už jo sprendimą?

Jei sunkumai ryškūs ir žmogui darosi vis sunkiau funkcionuoti, Ugnė ragino kreiptis į gydytojus ar psichoterapeutus. Mentorystės pokalbis tokiais atvejais neturėtų tapti vienintele pagalba.

Kada verta pristabdyti mentorystę ir kaip tai pasakyti?

Mentorystę verta pristabdyti, kai mentorius nebegali skirti pokalbiams pakankamai dėmesio arba dėl jų nuolat aukoja poilsį. Ugnė atkreipė dėmesį į kaltę, kuri kyla prisiminus duotą pažadą. Vis dėlto pervargus vykdomas įsipareigojimas nebūtinai tampa kokybiška pagalba. Atviras pokalbis apie galimybes yra sąžiningesnis abiem pusėms.

Galima pasakyti paprastai: „Šiuo metu negaliu skirti mūsų pokalbiams tiek dėmesio, kiek norėčiau. Siūlau padaryti mėnesio pertrauką ir tada sutarti dėl tęsinio.“ Kitas pasirinkimas - sumažinti susitikimų dažnį arba kurį laiką nepriimti naujų mentee. Po tokios pauzės galima grįžti su daugiau energijos.

Kaip padėti mentee, kuris atrodo išsekęs?

Jei mentee atrodo išsekęs, pirmiausia verta aptarti jo savijautą ir turimas jėgas, tuomet kartu pasirinkti įveikiamą žingsnį. Mentoriaus užduotis nėra nustatyti perdegimą arba spausti žmogų kuo greičiau keisti darbą. Ugnė siūlė paklausti, kiek energijos mentee lieka po įprastos darbo dienos, kas pasikeičia po tikro poilsio ir ką jis norėtų išsiaiškinti, jei šiandien nereikėtų priimti galutinio karjeros sprendimo.

Toks klausimas gali pakeisti pokalbio kryptį. Užuot iškart sudarinėjus naujų pareigų paieškos planą, paaiškėja, kad pirmiausia reikia išnagrinėti krūvį, santykį su vadovu ar galimybę pailsėti. Jei mentee pasirengęs veikti, galima sutarti dėl vieno mažo žingsnio ir kitą kartą aptarti, kiek jis kainavo jėgų. Jei net mažas žingsnis atrodo nepakeliamas, verta skatinti ieškoti tinkamos profesionalios pagalbos.

Norintiems perdegimo temą nagrinėti giliau Ugnė Juodytė rekomenduoja savo knygą „Perdegimo anatomija“, kurioje aprašo septynių žingsnių programą ir praktines užduotis.

Mentorystė prasideda nuo noro padėti, tačiau jos kokybė priklauso ir nuo gebėjimo pastebėti savo bei kito žmogaus ribas. Aiškūs susitarimai, pasidalyta atsakomybė ir galimybė prireikus sulėtinti tempą padeda išsaugoti jėgas ir pasitikėjimą. Tokiame santykyje abu gali atvirai pasakyti, kiek šiuo metu gali skirti, ir sutarti dėl žingsnių, kuriems mentee yra pasirengęs, o mentorius turi jėgų padėti.

Linkime mentorystėje išlaikyti smalsumą kitam ir dėmesį sau. Drąsiai kalbėtis apie savo galimybes, gerbti vienas kito ribas ir rinktis tempą, kuriame užtenka jėgų ir augti, ir būti šalia.