Kaip atrasti savo autentiškos lyderystės kelią?

Šiandienos verslo pasaulyje jau niekam nebereikia įrodinėti, kad lyderystė neturi nieko bendro su „kumščio valdymo“ taktikomis. Šiuolaikiniai vadovai suvokia, kad efektyvus vadovavimas kyla ne iš baimės, o iš bendro tikslo siekimo ir žmogiško ryšio.

Vis dėlto daugelis lyderių iki galo nežino, kaip atrasti savąją lyderystės filosofiją ir ją autentiškai įgyvendinti.

idialogue mentorius ir koučingo specialistas Leonardas Gėgžna, kurio profesinis kelias buvo pažymėtas ne viena vadovaujamaja role, sako per savo patirtį atradęs paprastą, bet esminę tiesą: tikroji lyderystė gimsta ne iš pareigų, o iš žmogaus vidinės kelionės į save.

Tai yra kryptis, kurią Leonardas šiandien padeda atrasti ir kitiems vadovams – kartu su jais kuriant jų unikalų, autentiškos lyderystės kelią.

Rūpestis, kuriantis natūralią motyvaciją

Autentiškos lyderystės pagrindas, anot L. Gėgžnos, yra žmogiškumas. Komandos nariai nėra tik darbo priemonė – tai asmenybės su savo istorijomis, svajonėmis ir nuotaikomis.

„Pirmiausia reikia žiūrėti į žmogų, o tik tada į jo rolę. Kai žmogus jaučiasi išgirstas ir matomas, jis atsiduoda darbui visai kitaip. Tikras rūpestis nėra sudėtinga sistema – tai paprasti, nuoširdūs klausimai“, – sako Leonardas.

Užtenka nuoširdžiai paklausti „Kaip tau sekasi?“, „Kuo galiu tau padėti šiandien?“ arba „Matau, kad pasistengei“. Tokie žodžiai kuria ne trumpalaikę, o vidinę, natūralią motyvaciją stengtis dėl komandos, nes žmogus jaučia, kad jis iš tiesų rūpi vadovui.

Visgi, Leonardas pabrėžia, kad žmogiškumas reikalauja drąsos, kadangi vadovas, kuris nesislepia tik už užduočių ir KPI valdymo, neišvengiamai susiduria ir su diskomfortu, patiriamu dėl artimo santykio su kito žmogaus emocijomis.

Štai dėl ko mentorius sako, kad visa ko pradžia – pažinti savo paties emocijas ir ribas, nes tik tada žmogiškumas tampa veiksmu, o ne tik teorija.

Autentiška lyderystė per savęs pažinimą

„Norint suprasti kitus, pirmiausia reikia suprasti save. Kas mane veda? Kas yra mano šiaurinė žvaigždė? Kokios mano vertybės, kurių negaliu išduoti?“, – dalijasi mentorius.

Jis ragina apsibrėžti 3–5 neginčijamas vertybes ir patikrinti jas per gyvenimo patirtis. Peržiūrėkite tris savo sėkmės momentus karjeroje – kokia vertybė padėjo tai pasiekti? Tai dažniausiai ir yra tikroji žmogaus vertybinė ašis.

Taip pat Leonardas pabrėžia ir gilesnį klausimą: kodėl žmogus iš tiesų vadovauja?

„Viskas pasikeičia, kai pagaliau supranti savo gilesnį „kodėl“. Aš pats ilgai ieškojau prasmės, kol galiausiai supratau, kad mano kelias – padėti kitiems atrasti save. Tai tapo mano didžiausiu vidiniu varikliu“, – sako jis.

Galiausiai, Leonardas pabrėžia investicijos į psichologą, mentorių ar koučerį svarbą. „Dauguma vadovų skuba dalyvauti lyderystės mokymuose, tačiau ten įgytas žinias pritaiko tik iki 20%. 

Kodėl? Todėl, kad vadovai irgi yra žmonės, turintys baimių ir kenksmingų mąstysenos modelių, su kuriais nedirbant kelias iki įkvepiančios lyderystės yra skausmingai ilgas.”

Didžiausia vadovų klaida – ego

L. Gėgžna pripažįsta, kad jo transformacija neapsiėjo be skaudžių, tačiau vertingų pamokų. Viena jų, aplankanti dauguma vadovų – ego.

„Buvo laikas, kai jaučiausi labai „kietas” vadovas. Kol vieną dieną mentorius man pasakė: „Tu kalbi gražiai, bet tarsi iš vadovėlio. Kur esi tu?“ Tai buvo tarsi šaltas dušas“, – prisimena Leonardas.

Tą akimirką jis suprato, kad veikė iš ego – noro būti teisiu, kompetentingiausiu, stipriausiu. Tačiau tikroji lyderystė atsiranda ten, kur baigiasi ego.

Todėl jis siūlo vadovams sąmoningai stabtelėti ir paklausti savęs:

• „Ar aš dabar vadovauju, ar tiesiog noriu būti teisus?“
  
  
• „Ką komanda mano apie šį mano sprendimą?“
  
  
• „Ką aš galbūt praleidau?“

Dar Leonardas rekomenduoja bent kartą per susitikimą ištarti:  „Aš nežinau. Kokių turite idėjų?“. Pasak jo, tai ne silpnumas, o brandos ženklas.

Vadovas, kuris augina kaip tėvas

Leonardas atvirai pasakoja apie savo lyderystės posūkio tašką: „Ilgus metus dirbdavau iki vėlumos. Ir maniau, kad rodau pavyzdį, bet iš tikrųjų atėmiau iš komandos galimybę augti ir prisiimti atsakomybę“.

Šis esminis asmeninis atradimas atvedė jį prie ugdomojo, į žmogų orientuoto vadovavimo modelio. 

Pasak mentoriaus, ugdomoji lyderystė yra tiesiogiai susijusi su savęs pažinimu, nes tik įsisąmoninęs savo ego, baimes ir poreikį kontroliuoti, vadovas gali atsitraukti ir leisti komandai spręsti bei klysti. 

Kitu atveju, vadovas projektuoja savo asmeninius poreikius (pavyzdžiui, norą būti nepakeičiamu gelbėtoju) ant komandos, nuolat kišdamasis į procesus ir blokuodamas savarankiškumą.

„Tikras lyderis džiaugiasi žmogaus augimu – net jei tas žmogus vieną dieną išeina į kitą įmonę ar komandą. Jis supranta, kad tikrasis jo palikimas yra ne tik pasiekti rezultatai, bet ir užauginti žmonės”, – teigia Leonardas. 

Kelias į lyderystės filosofiją

Ieškantiems savo lyderystės filosofijos, Leonardas pataria pradėti pirmiausiai nuo savęs: išsigryninti savo esmines neginčijamas vertybes ir pasitikėti jomis net pačiose nepatogiausiose situacijose.

„Dažnai žmonės kelia tikslus ir priima sprendimus pagal tai, ko nori aplinka. Bet tikra lyderystė prasideda tada, kai pradedi klausyti ne triukšmo, o savo vidaus“, – sako jis.

Būtent toks savęs pažinimas ir patį Leonardą atvedė į mentorystę – į kelią, kuriame jis šiandien padeda vadovams ne tik pasiekti rezultatus, bet ir atrasti savo tikrąją, stirpią, autentišką lyderystę.