Stresas ir procesas

Kažkada seniai seniai, mokyklos baigiamajame darbe parašiau rašinėlį tema „O kad viskas būtų taip paprasta...“. Rašinėlio turinio nebeatgaminu, tačiau pavadinimas iki šiol tvirtai laikosi atminty, ir neretai iškyla prieš Naujus metus, kai tenka susidurti su rezoliucijas rašančiais, amžinai skubančiais, ar blogą nuotaiką turinčiais žmonėmis. Su tais, kurie išbraukus punktą „numegzti sesei šaliką“ pajaučia begalinę laimę, nes „aš tai padariau!“ (skaityti iškilmingai pašokus nuo kėdės) jausmas visada suteikia be galo daug malonumo. Su tais, kurie pamatę, kad tai vienintelis įvykdytas per metus punktas iš visų egzotiškai nerealių idėjų, nugrimzta į nevilties šulinį.

MobileMonkey, Inc. CEO Larry Kim savo straipsnyje apie laimės rakto paieškas rašo, kad kiekvienais metais 45% pasaulio gyventojų surašo rezoliucijas. Pagal „Marketdata Enterprises“ atliktus tyrimus, savipagalbos knygoms vien tik Amerikoje išleidžiama apie 549 mln dolerių. Pasirausus interneto platybėse, radau dar vieną skaičių – 8. Maždaug tiek procentų iš rašančių „norų sąrašus“ realiai pasiekia ką sugalvoję. Labai įdomu, ką pasakytų mūsų statistikos departamento duomenys... Manau, ties vienu visos statistinės ar universitetinės studijos tikrai sutartų – mes nepaliaujamai kažko ieškome.

Jokiu būdu nesakau, kad rašyti rezoliucijų neverta, priešingai, aš įsitikinus, kad kelti sau tikslus yra gyvybiškai svarbu, nes kitaip ir dantų niekad nesivalytume, nes o kam, jeigu šiandien manęs niekas, išskyrus veidrodį, nepamatys... Tačiau stresas nėra priemonė laimingai pasiekti tikslus. Tai veikiau puiki priežastis dilgėlinei, nemigai ir kitiems nerimastingiems nesmagumams atsirasti.

Sako, kad yra sveiko streso dozė... gerai, tarkim yra sveika dozė, ir būna streso dozė... bet kokiai logikai priklauso sveiko streso sąvoka?! Suprantu, kai streso būsena padeda „paspausti“, „susiimti“, „neatidėlioti“ ir t.t. Bet tai visai kitokia kategorija, tikrai ne iš sveikatos departamento.

Grįžtant prie rezoliucijų, įdomu pastebėti, kad didesnius rezultatus dažniausiai pasiekia išmokę mėgautis procesu. Vienas protingas žmogus (beje, tai buvo J. V. Gėtė) pasakė: „Nepriklausomai nuo to, ar galvojate kad galite padaryti, ar tikite, kad galite padaryti, darykite tai. Veiksme slypi magija, laimė ir jėga“. Pilnai sutinku. Net jeigu rezoliucijos rašymas su detaliu plano aprašymu tau suteikia malonumą – rašyk! (o aš ateisiu pasimokyti iš tavęs) Jeigu šiais metais tavo tikslas – kiekvieną savaitgalį praleisti vis kitame krašte – valio, pirmyn, nesustok!

Nepamirškime pačios svarbiausios rezoliucijų (pasižadėjimų, tikslų iškėlimo, t.t., kaip pavadinsi, taip ir veiks) esmės – kiekvienas punktas turi turėti dalelę mūsų pačių, kitaip tariant - mūsų nuoširdumo (šaknis „širdis“, jeigu ką, ne „smegenys“). Nerašyk ko pats nenori. Ir mėgaukis procesu ;)