Apgailestavimai karjeroje: kodėl neveikimas kainuoja brangiau nei klaidos?

Ar kada nors jautei tą kartų „kas būtų, jeigu būtų“ skonį? Kas, jei būtum priėmęs tą pasiūlymą užsienyje? Kas, jei būtum studijavęs ką kita? 

Karjera yra viena palankiausių terpių gailesčiui vešėti, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad mes gailimės ne tų sprendimų, kuriuos priėmėme, o tų, kurių išsigandome.

Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip gimsta profesinis gailestis, kodėl pasitikėjimas savimi nėra sąlyga veiksmui ir kaip mentorystė gali padėti ištrūkti iš paralyžiuojančio neveikimo ciklo.

Kaip sprendimas virsta lėtiniu gailesčiu?

Dauguma profesionalų mano, kad karjeros gailestis yra neteisingo pasirinkimo pasekmė. Tačiau Claire Schulze Schleithoff, Evgenia Lysova ir kitų tyrėjų atliktas kokybinis tyrimas atskleidė kitokią realybę: gailestis šaknis įleidžia ten, kur įvyksta neveikimas (angl. career inaction).

Mokslininkai išskyrė du pagrindinius „narvus“, kurie mus paralyžiuoja:

1. Žema karjeros agentystė (kognityvinis narvas): tai būsena, kai įtiki, kad nebeturi galios veikti dėl išorinių aplinkybių - prastos ekonomikos, šeimyninių įsipareigojimų ar vadovų įtakos. Tu tiesiog perleidi kontrolę aplinkybėms.
2. Įstrigimo jausmas (emocinis narvas): tai gili baimė prarasti statusą, pajamas ar komfortą. Užuot analizavęs šią baimę, tu pradedi ją racionalizuoti, kol ji tampa stipresnė už norą augti.

Kodėl mes painiojame baimę su puikybe?

Sėdėdamas šiuose „narvuose“ tu dažnai sakai: „Aš neturiu pakankamai pasitikėjimo savimi, kad ką nors keisčiau“. Tu lauki tinkamos nuotaikos ar aiškumo akimirkos, kai baimė išgaruos. Tačiau tas laukimas yra didžiausia iliuzija.

Jei pažiūrėtum giliau, „pasitikėjimo trūkumas“ dažnai yra užmaskuotas ego. Tu bijai prabilti ar imtis naujo projekto ne todėl, kad nesugebi, o todėl, kad per daug saugoji savo įvaizdį. Tu bijai pasirodyti kvailai. 

Tikrasis pasitikėjimas gimsta ne tada, kai pradedi savimi šventai tikėti, o tada, kai išmoksti toleruoti gėdą. Tai žinojimas, kad gali susimauti, ir tai tavęs nesunaikins.

Veiksmas sukuria pasitikėjimą, o ne atvirkščiai

Tyrimo duomenys patvirtina griežtą tiesą: pasitikėjimas savimi neatsiranda prieš pokytį. Tik pats pokytis sukuria pasitikėjimą. Kiekvieną kartą, kai pasirenki neveikimą, tavo „sprendimų priėmimo raumuo“ silpsta. Tu siunti smegenims signalą, kad esi per silpnas situacijai, ir taip užsukti lėtinio gailesčio ciklą.

Jei jauti, kad tavo karjera stovi vietoje, tau reikia ne dar vieno motyvacinio seminaro, o agentystės susigrąžinimo ir duomenų, kad tu gali veikti, nepaisant aplinkybių.

• Nustok laukti „esu pasiruošęs“ jausmo. Jo nebus. Baimė yra natūrali reakcija į augimą.
• Rink kompetencijos įrodymus. Pasitikėjimas atsiranda tada, kai tavo smegenys pamato faktus: pavyko suvaldyti konfliktą, pavyko užbaigti užduotį. Tai duomenys, o ne emocijos.
• Išeik iš savo minčių burbulo. Būdamas „narvo“ viduje, tu nebematai durų - matai tik sienas.

Mentorystė kaip priešnuodis gailesčiui

Tyrimas rodo, kad gailestis vystosi ten, kur trūksta objektyvaus situacijos įvertinimo. Būtent čia mentorystė tampa kritiniu įrankiu. Mentorius nėra tas, kuris tave guodžia. Tai žmogus, kuris veikia kaip objektyvus veidrodis:

• Padeda atskirti realius apribojimus nuo tavo susikurtų saugiklių.
• Nuima emocinį svorį nuo sprendimų, paversdamas juos paprastu testavimo procesu.
• Padeda sutrumpinti dvejonių laiką, kol baimė nespėjo virsti lėtiniu gailesčiu.

Savo mentorių, kuris padės nustoti saugoti įvaizdį ir pradėti auginti realią kompetenciją, rasi idialogue platformoje. Tai pirmas ir svarbiausias žingsnis link agentystės susigrąžinimo. Nes pasitikėjimas gimsta ne galvoje, o praktikoje.