Mentorės patarimai, kaip vėl pamilti savo darbą

Daugelis iš mūsų prasmę darbe įsivaizduoja kaip pamestus raktus – tikime, kad jei pakankamai ilgai ir atidžiai ieškosime po stalu, keisime kambarius (darbovietes) ar klausinėsime praeivių (karjeros konsultantų), galiausiai juos rasime ir viskas stos į savo vietas. Tačiau kas, jei ši paieška yra iš anksto pasmerkta?

O kas, jei pasakytume, kad prasmė – ne objektas, kurį reikia rasti, o statinys, kurį reikia pasistatyti? Ne žemėlapis, kurį kažkas turi įduoti į rankas, o įrankių dėžė, su kuria reikia žaisti? 

Būtent ši provokuojanti ir įgalinanti mintis keičia viską – ji paverčia mus iš pasyvių ieškotojų į aktyvius savo profesinės laimės kūrėjus. Pasak „Elektrum Lietuva“ personalo skyriaus vadovės ir idialogue mentorės Giedrės Morkūnės, turime visus reikiamus brėžinius ir įrankius, reikia tik pradėti statybas.

Prasmingo darbo evoliucija: nuo „ką gausiu?“ iki „ką duosiu?“

Giedrė pabrėžia, kad prasmingas darbas nėra mistinė „svajonių profesija“. Tai – veikla, kuri dera su mūsų vertybėmis, suteikia poveikio jausmą ir leidžia augti.

„Darbas tampa prasmingas, kai jaučiame, kad prisidedame prie didesnio tikslo, kai mūsų veikla kuria naudą ne tik įmonei, bet ir kitiems, veikia plačiau“, – teigia ji.

Šis supratimas keičiasi su amžiumi ir patirtimi. Karjeros pradžioje natūraliai fokusuojamės į tai, ką darbas gali duoti mums: naujus įgūdžius, iššūkus, galimybes. Tačiau bėgant metams perspektyva keičiasi. „Prasmingo darbo samprata pamažu juda nuo „ką aš iš to gaunu?“ link „ką aš galiu duoti kitiems?“ – pastebi personalo vadovė.

Viskas prasideda nuo požiūrio: kodėl tai svarbiau už pačią veiklos sritį?

Dažnai klausiama, kas svarbiau savirealizacijai: pati veiklos sritis, nuolatinis augimas ar vidinis nusiteikimas? G. Morkūnė pabrėžia: „Visada reikia pradėti nuo asmeninio požiūrio, nes jis gali nulemti ir veiklos sritį, ir tobulėjimo kelią.“

Ką tai reiškia praktiškai? Asmeninis požiūris – tai ne tiesiog „pozityvus mąstymas“. Tai sąmoningas apsisprendimas būti aktyviu savo karjeros vairuotoju, o ne pasyviu keleiviu. Pavyzdžiui, įsivaizduokite du darbuotojus, gaunančius tą pačią nuobodžią, pasikartojančią užduotį:

• Pirmasis darbuotojas yra „vykdytojas“, jis atsidūsta, priima tai kaip neišvengiamą blogybę, mechaniškai atlieka darbą ir skundžiasi atsibodusia rutina. Jo požiūris yra reaktyvus: jis tiesiog reaguoja į tai, kas jam duodama.
• Antrasis darbuotojas yra „kūrėjas“, jis atlikdamas užduotį susimąsto: „Kodėl mes tai darome tokiu būdu? Galbūt yra efektyvesnis kelias?“ Jis ieško informacijos, pasitaria su kolegomis ir siūlo vadovui būdą, kaip procesą supaprastinti, pagerinti ar automatizuoti. Jo požiūris yra proaktyvus: jis ieško galimybių, o ne kliūčių.

Kaip tai nulemia veiklos sritį ir augimo perspektyvas? „Vykdytojas“ lieka toje pačioje srityje, atlikdamas tas pačias funkcijas. Tuo tarpu „kūrėjas“, parodydamas iniciatyvą, gali atrasti naują aistrą – procesų optimizavimą, projektų valdymą ar duomenų analizę. Jo požiūris atveria duris į naujas sritis, užduotis ir atsakomybes pačios organizacijos viduje, kurių jis net nebūtų svarstęs.

Profesinės laimės dėlionė: trys pamatiniai elementai

Visgi, nors požiūris yra atspirties taškas, mentorė pabrėžia, kad visi elementai yra susiję. „Tai uždaras ratas: jei netinka sritis – motyvacija blėsta, jei nėra augimo – atsiranda rutina, jei trūksta vidinio nusiteikimo – net geriausias darbas neteiks prasmės“, – teigia Giedrė.

Remdamasi savo patirtimi, mentorė išskiria keturias esmines sąlygas, kurios būtinos, kad darbe jaustumėmės laimingi ir realizavę save:

• Laisvė: galimybė priimti sprendimus, siūlyti idėjas ir būti išgirstam
• Aiški prasmė: supratimas, kaip tavo darbas prisideda prie bendros organizacijos misijos
• Galimybė augti: nuolatinis mokymasis ir tobulėjimas
• Sveiki santykiai: pagarbi ir palaikanti komandos aplinka

Kada keisti darbą, o kada pažvelgti į veidrodį?

Vienas iš minėtų elementų, pasak Giedrės, yra absoliutus signalas, kad laikas keisti darbdavį. „Nepagarba ar toksiška kultūra – tai ryškiausias ženklas, kad reikia išeiti. Kai nėra sveikos komandos, ilgalaikė laimė neįmanoma.“

Visgi kartais darbo keitimas tėra bandymas „pabėgti nuo savęs“. Požymiai, išduodantys tokį elgesį, yra pasikartojantis scenarijus: žmogus nuolat bėga nuo pirmų monotonijos ženklų ar pirmų nepatogumų, tačiau neįvertina savo paties vaidmens šioje situacijoje.

„Organizacija gali kurti kultūrą, motyvuoti ir palaikyti, tačiau be darbuotojo įsitraukimo bei tiesioginės atsakomybės pokyčių nebus. Praktiškai tai reiškia, kad užuot kaltinę situaciją ar žmones, mes klausiame savęs: „Ar aš prisiėmiau atsakomybę, kad tai pakeisčiau?“, – pastebi personalo vadovė.

Kaip „perkonstruoti“ savo darbą ir susigrąžinti prasmę?

Jei problema – ne toksiška aplinka, o rutina ir prasmės stygius, išeitis yra. Vienas paveikiausių įrankių – pareigų perkonstravimas (angl. job crafting). Tai sąmoningas savo darbo užduočių, santykių ir požiūrio keitimas, kad veikla labiau atitiktų stiprybes ir vertybes. Tai tarsi karjeros pokytis, bet be drąstiško šuolio į nežinią.

Mentorė siūlo konkrečius, praktiškus žingsnius:

• Kalbėkitės su vadovu: neapsiribokite neaiškia fraze „man viskas nusibodo, noriu mesti darbą“. Vietoj to, ateikite į susitikimą su noru rasti tam sprendimą.
• Drąsiai kelkite ranką: imkitės projektų, kurie jums atrodo įdomūs ir mieli širdžiai, net jei jie šiek tiek nutolę nuo jūsų tiesioginių pareigų. Tai geriausias būdas parodyti potencialą ir įgyti naujų patirčių.
• Kurkite mažus pokyčius: pastebėjote nuobodžią, pasikartojančią užduotį, kuri atima daug laiko? Nenumokite ranka. Pasiūlykite, kaip ją supaprastinti ar automatizuoti. Taip ne tik padėsite komandai, parodysite potencialą, bet ir mažinsite savo rutiną.
• Plėskite akiratį: išnaudokite darbą kaip galimybę megzti ryšius (angl. networking). Pakvieskite nepažįstamą kolegą išgerti kavos ir pasidomėkite, kuo jis užsiima. Tai ne tik praplečia akiratį, atveria netikėtas karjeros galimybes pačios organizacijos viduje, bet ir dovanoja naujas įkvepiančias profesines draugystes.

Pati personalo vadovė prisipažįsta savo karjeroje turėjusi momentų, kai prarado prasmę. Pirmieji signalai, pasak jos, akivaizdūs: „Jaučiau nuovargį ir jėgų trūkumą, taip pat atsirado labai siauras situacijų matymas ir vertinimas.“ 

Geriausias sprendimas tokiu atveju – pailsėti, subalansuoti darbo ir asmeninio gyvenimo ritmą bei skirti laiko savirefleksijai, randant tikrąsias prasmės praradimo priežastis ir atsakant sau į klausimą „Kodėl darau tai, ką darau?”

Prasmė darbe: ne ieškokite, o statykite

Grįžtant prie pradžios metaforos, Giedrės patarimai mus moko vieno esminio dalyko: nustoti elgtis kaip lobių ieškotojams, pasyviai tikintis, kad kitas darbas suteiks profesinę savirealizaciją. 

Vietoj to, turime tapti savo profesinio kelio architektais, kurie patys projektuoja, renkasi medžiagas ir stato. Juk prasmė nėra tai, ką vieną dieną randame. Prasmė yra tai, ką kasdien kuriame.