2025.12.18
Jauti, kad tavo pastangos karjeroje tėra nesibaigiantis bėgimas į niekur – nuolatinis „nusistekenimas“ ir paralyžiuojanti stagnacija?
Tu taip pat kaip ir idialogue mentorius Daugradas Buinevičius trokšti energingo, drąsaus ir sėkmingo karjeros paveikslo, bet viduje jautiesi kaip „nepamaitintas viščiukas“ – be perstojo bėgantis per gyvenimą, kur aukštesnis lygis taip ir lieka nepasiektas?
Šiame tekste, mentorius bei pardavimų lyderis D. Buinevičius atskleidžia, kad tikroji problema nėra įgūdžių trūkumas – tai profesinės tapatybės krizė.
Visiškas sukrėtimas – būtent taip „impactlab“ įkūrėjas ir vadovas Daugardas Buinevičius vadina momentą, kai jis atrado kelią į karjeros sėkmę, kartu ir laimę. Paradoksalu, bet šis lūžis prasidėjo ne biure, o giliausioje asmeninėje kovoje.
„Visą gyvenimą turėjau didelių problemų su kalba, didžiąją laiko dalį labai stipriai mikčiojau ir negalėdavau suregzti sakinių“, – atvirai pasakoja Daugardas.
Patyčios vaikystėje, nuolatinis kitų žmonių žvilgsnis, laukiantis, kol galiausiai pasakysiu žodį, ir noras „įdėti žodį į burną“ – tai buvo Daugardo gyvenimo fonas.
„Galiausiai aš turėjau išmokti susidraugauti su tuo, kad esu stipriai mikčiojantis žmogus. Tuo metu net nežinojau, kad šis savęs priėmimo aktas man dar labai daug pasitarnaus ateityje“, – pasakoja Daugardas.
Šis asmeninis tiesos įteisinimo principas, kurį Daugardas išmoko kovoje su mikčiojimu, turėjo būti pritaikytas ir profesijoje – mentorius sėdėjo pardavimų projektų vadovo kėdėje, tačiau ji jam neatrodė kaip pergalingas sostas.
Nors Daugardas pardavimuose rinko rekordinius rezultatus, jam tai kainavo nuolatinį bėgimą prieš vėją – didžiules pastangas, nuovargį ir jausmą, kad net ir laimint nėra jaučiamas tikras pasitenkinimas. Tai buvo darbas, kuriame rezultatai auga, bet žmogus pamažu išsikvepia.
Tuo metu jis suprato, kad tikroji problema slypi ne skaičiuose, o bandyme rezultatais paslėpti gėdą dėl pardavėjams priklijuotos „įkišėjų“ etiketės.
„Tu parduodi organizacijos paslaugą ar produktą, bet draugams bei naujai pažįstamiems paklausus „Kuo užsiimi?“ bandai atsakyti „per aplinkui”. Tai rodo ne profesinę, o psichologinę problemą”, – sako Daugardas.
Viskas pasikeitė, kai Daugardo gyvenime atsirado nauja, stipri motyvacija – šeimos pagausėjimas. Tai buvo momentas, kai jis suprato, kad nebegali sau leisti dirbti tokiu režimu, kuris jį nuolat sekina, net jei rezultatai ir yra aukšti.
Jam reikėjo ne „geresnių rezultatų“, o geresnio būdo juos pasiekti – tokio, kuris nenuvargintų iki dugno. Lygiai taip pat kaip ir jaunystėje, Daugardui liko dar vienas būdas, kaip išspręsti visuomenės nuostatų sukeltą problemą – drąsiai ir be gėdos jausmo pripažinti kas yra.
„Aš turėjau tai praktikuoti, vadinasi, eiti ir drąsiai prisistatyti „Esu pardavėjas ir esu neperdėtai vienas geriausių pardavėjų Lietuvoje“. Tai buvo lyg mantra ir susigyvenimas su profesija. Svarbiausia, tai buvo to pripažinimas giliai viduje“, – pasakoja mentorius.
Po šio pripažinimo Daugardo karjeroje dalykai, kaip jis pats sako, tiesiog pradėjo „sproginėti“. Vyras pabrėžia mintį, kuri tapo kertine jo pokyčio dalimi – jeigu nori jaustis gerai savo darbe, turi pirmiausia priimti savo profesinę tapatybę. Priėmęs save, priimi ir tai, ką darai kasdien.
Mokslas patvirtina Daugardo patirtį: profesinės tapatybės priėmimas iš tiesų yra efektyvumo katalizatorius.
Kai žmogus slepia savo tapatybę ir patiria kognityvinį disonansą, smegenys nuolat eikvoja energiją savikontrolei – kaukės palaikymui. Pripažinus tapatybę, ši energija atlaisvinama, ir visas jos potencialas nukreipiamas aukščiausio lygio užduotims.
Tai leidžia smegenims lengvai pasiekti „srauto būseną“ (angl. flow state) – aukščiausią koncentraciją, visišką panirimą į veiklą ir geriausią našumą. Darbas tampa ne pastanga, o natūralia būsena ir savęs išraiška, kurioje rezultatai generuojami be didžiulio streso.
Galiausiai, darbas persikelia nuo išorinės motyvacijos (pinigai, statusas) prie vidinės motyvacijos (saviraiška, prasmė). Ši tvari jėga yra varoma meilės veiklai, o ne baime ar stresu.
Kai priimi tapatybę, tavo savivertė atsiejama nuo išorinio rezultato. Nesėkmė tampa ne asmeniniu nuosprendžiu, o grįžtamuoju ryšiu. Tai leidžia įveikti atotrūkį tarp žinojimo ir darymo, nebijoti nekomforto ir imtis būtinų, bet rizikingų veiksmų.
„Mūsų smegenys mus saugo nuo diskomforto, tad jei nepriimi savo tapatybės, bijai veikti. Baimė nuslopsta tik tada, kai veiksmas tampa autentiškumo išraiška”, – teigia mentorius.
Kuomet žvelgiame į sėkmingų mentorių karjeros istorijas, matome pasikartojantį reiškinį – metus paieškų, abejonių ir galiausiai pasiektą profesinę brandą.
Taip ir Daugardui, radikalus savęs pripažinimas pareikalavo metų paieškų ir pastangų. Būtent todėl savo mentoriaus vaidmenyje Daugardas šiandien mato didžiulę prasmę: jis gali kitiems sutrumpinti šį kelią, padėdamas tą patį lūžį pasiekti ne per dešimtmetį, o per kelis mėnesius.
Daugardas savo mentorystės praktikoje taiko „sukrėtimo meną“, pastatydamas žmogų į nepatogią situaciją:
„Nustokite maitinti baimę ir pradėkite veikti. Tai yra vienintelis kelias, kuris veda prie „sproginėjančių“ rezultatų ir ilgai laukto išsipildymo karjeroje”, – užbaigia savo pasakojimą D. Buinevičius.
Neringa Sendriūtė