O kas, jei karjera nėra tvarkingas projektas?

Sulaukiau žinutės: „Mano CV gana spalvingas. Gal tau bus įdomu išgirsti mano istoriją?“. Būtent taip ir susitikau su idialogue mentore Jurgita Babilčiūte, kurios gyvenimo aprašymas yra tik oficiali versija, o tikroji istorija tik dabar bus papasakota. 

P.S. šios karjeros istorijos moralas glūdi straipsnio pabaigoje – tikiuosi, iki ten nukaksi.

Supratimas, kad reikia judėti priekin

Jurgitai atrodė, kad gyvenimas, tai tvarkingas projektas, kurį tereikia teisingai įgyvendinti. Bet ar gyvenimas kada nors telpa į iš anksto nubraižytas schemas?

Po trejų metų studentiško darbo drabužių parduotuvėje supratusi, jog reikia pokyčių ir nesinori čia užstrigti ilgam, Jurgita priėmė sąmoningą sprendimą – ieškoti bet ko, kas padėtų judėti pirmyn. Todėl, kiek netikėtai net ir sau pačiai, rytais ji dirbo kurjere, po Vilniaus gatves važinėjančia su popieriniu žemėlapiu, o po pietų – administratore ofise.

„Man buvo nuobodu, ypač dienomis, kai ofise nebūdavo darbo, tad šalia ofise sėdėjusios buhalterės tiesiog paprašiau, kad ko nors mane pamokytų.” Taip iš smalsumo ir noro veikti, ji pradėjo mokytis buhalterijos ir tapo apskaitininke.

7 metai buhalterijos ir nuolatinis „tu nesi buhalterė”

Jurgita nuolat iš aplinkinių girdėjo frazę: „tu tikrai ne buhalterė”. Ši besikartojanti frazė vis vertė ją susimąstyti kodėl aplinka taip nesutapatina jos su šia profesija?  Visgi Jurgita sąžiningai dirbo pasirinktoje srityje ir kartu su vis didėjančia patirtimi ir besikeičiančiomis buhalterinėmis įmonėmis kaupėsi ir neįtikėtini įspūdžiai: nuo visų įmanomų tarnybų patikrinimų iki žodžio nepratariančių kolegų.

Vienu momentu, dėl nemalonių patirčių su darbdaviu ir dėl to kilusių dvejonių ar tikrai teisingai pasirinko savo profesinę kryptį, Jurgita sulaukė artimo draugo paskatinimo tiesiog išeiti iš darbo ir pasidaryti karjeros pertrauką. 

Tačiau po trijų mėnesių pertraukos ir apmąstymų moteris nusprendė duoti buhalterijai dar vieną šansą. Gal šįkart pavyks?

Lūžio taškas ir nauja kryptis

Paskutinis profesinis buhalterijos etapas Jurgitai buvo pats „spalvingiausias”, nes ji dirbo šaltibarščių spalvos namelyje, kuriame buvo įsikūrusi traktorių pardavimo ir nuomos įmonė. 

Tam, kad monotoniškas darbas rožiniame namelyje būtų atsvertas, savaitgaliais Jurgita pasinerdavo į visiškai kitokį pasaulį – dekoruodavo ir koordinuodavo vestuves. 

Ilgą laiką dvejojusi ar tikrai nori toliau siekti profesinio kelio buhalterijoje Jurgita po 7 metų darbo šioje srityje priėmė lemtingą sprendimą daugiau nebeieškoti buhalterės darbo.

Naujos karjeros paieškas ji pradėjo nuo reklamos ir dizaino agentūrų, į kurias siųsdama CV, paslėpė savo turimą buhalterinę patirtį ir nurodė tik vestuvių dekoravimo įgūdžius. Kaip ir tikėtina, nesulaukusi nei vieno atsakymo iš agentūrų, Jurgita priėmė darbo pasiūlymą prisijungti prie tuomet dar tik besikuriančios įmonės kitoje srityje. Visgi, ši įmonė pakankamai greitai užsidarė ir Jurgita vėl tapo bedarbe. 

Ji iki šiandien ryškiai atsimena momentą, kai po trumpos kelionės su draugais užsienyje, grįžtant į Lietuvą ir kertant sieną, ji tiesiog verkė automobilyje, jog ji vėl bedarbė ir be profesinės krypties. 

Graži CV nuotrauka ir netikėtas skambutis

Gali skambėti neįtikėtinai, tačiau, tos pačios kelionės metu, Jurgita sulaukė skambučio iš video kūrybos agentūros „Wide Wings“. Administratorė, peržiūrėdama pusės metų senumo CV, atkreipė dėmesį į jos gražią gyvenimo aprašymo nuotrauką. Ne į patirtį, ne į įgūdžius – į nuotrauką! 

Jurgita atvirai pasakoja, kaip važiuojant į pokalbį jai koja ant mašinos pedalo drebėjo taip, kad net teko sustoti šalikelėje. Tačiau moteriai pavyko gauti projektų vadovės poziciją, nors apie projektų valdymą ar video kūrybą, kaip pati sako, ji neturėjo jokio supratimo.

Visgi Jurgitos vidinė organizatorė bei didelis atsakomybės jausmas, nukreiptas tinkama linkme, suveikė stebuklingai. Per pusmetį ji tapo skyriaus vadove, nes kai esi savo stichijoje – rezultatai kalba patys už save.

Darbas video agentūroje buvo tarsi amerikietiški kalneliai – daug streso, nemažai bemiegių naktų, bet kartu ir nepaprastai įdomu. Ji jautė, kad tai nebus amžinai, kad toks tempas ilgainiui išsekins. 

Taip bendradarbiaudama su tuometiniais klientais – „The Critical“ dizaino agentūra, ji visiems pusiau juokais, pusiau rimtai sakydavo: „kada nors ateisiu dirbti pas jus“. Ir vieną dieną, pamačiusi darbo skelbimą, nedvejodama jiems parašė, o įvykęs darbo pokalbis atvertė naują projektų vadovės karjeros puslapį.

Po penkerių metų mėgstamo darbo agentūroje, vis pasvarstydama, kas toliau, Jurgita sulaukė pasiūlymo prisijungti prie „Kino pavasario“ marketingo ir komunikacijos komandos. Šiame etape dabar ir sutinku Jurgitą.

Puiku ir „ant septynkės varyt“

Žvelgdama atgal į visą šią kelionę, Jurgita su šypsena konstatuoja, kad visos tos „nesąmonės“, visi tie netikėti posūkiai – nuo kurjerės, klajojančios po Vilnių su popieriniu žemėlapiu, iki vestuvių dekoratorės – turėjo prasmę ir  unikalus kelias, net jei jis atrodė chaotiškas ir nepanašus į kitų, suformavo ją tokią, kokia ji yra. 

Jurgita suprato, kad gyvenimas tikrai nėra tvarkingas projektas, kad nereikia visada siekti dešimtuko, kad ir „ant septynkės varyt“ irgi yra puiku.

Jurgitos istorija – ne sėkmės receptas ar karjeros vadovėlis. Tai atviras, nuoširdus pasakojimas apie drąsą ieškoti ir supratimą, kad ne viską galima sukontroliuoti.

Taigi, ar tavo CV pasakoja visą tiesą apie tave? O gal tikroji tavo stiprybė ir pranašumas slypi būtent tuose nevisuomet pavykusiuose darbuose? Jurgitos patirtis rodo, kad būtent ten, tarp eilučių, ir slypi tikroji jos stiprybė ir patirtis.