Tarp pareigos ir troškimo: vidinis konfliktas keičiant karjerą po 40-ies

„Atrodo, kad viską darau teisingai, bet nebejaučiu prasmės“, „Bijau, kad per vėlu“, „Noriu pokyčio, bet nežinau, nuo ko pradėti“.

Tokie vidiniai prieštaravimai, pasak idialogue mentorės Rasos Kaminskienės, itin būdingi žmonėms, pasiekusiems keturiasdešimties metų ribą. Tai vieta, kurioje, anot jos, susiduria dvi galingos jėgos: pareiga (finansinis stabilumas ir įsipareigojimai) bei troškimas (autentiškesnio ir prasmingesnio gyvenimo).

R. Kaminskienė šį reiškinį analizuoja iš unikalios perspektyvos, derindama daugiau nei penkiolikos metų patirtį personalo valdymo (HR) srityje su emocinės gerovės konsultantės, dirbančios kognityvinės elgesio terapijos principais, praktika. 

Šis derinys, pasak jos, leidžia jai matyti ir organizacijų realybę, ir žmogaus vidinį pasaulį, kai jis stovi pokyčio kryžkelėje.

„Amerikietiška svajonė“ be sunkaus darbo

Analizuodama atotrūkį tarp pareigos ir troškimų, R. Kaminskienė pirmiausiai prisimena neseną istoriją iš kelionės Ispanijoje, kur su gidu kalbėjosi apie ispanų pomėgį pirkti loterijos bilietus.

„Gido atsakymas buvo paprastas, o juo dalindamasis jis daug juokėsi: „Mes daug svajojame ir tikimės didelės sėkmės. Panašiai kaip „american dream“, tik be sunkaus darbo““, – cituoja vyriškį Rasa.

Jos nuomone, tai puikiai atspindi daugelio santykį su pokyčiais: „Kartais mes svajojame apie pokytį, bet laukiame, kad jis įvyktų savaime – be diskomforto, be rizikos, be mūsų pačių pastangų“. 

Tai, anot mentorės, yra fundamentalus pasirinkimas: ar laukiu ir gal man pasiseks ar bandau ir pats bandau tą sėkmę sukurti.

Realybė: ar lengva keisti profesiją 40-ies?

Specialistė pabrėžia, kad karjeros pokytis yra įmanomas, jei esi pasiruošęs procesui, tačiau sunkus, jei tikiesi greito rezultato.

Pasak ekspertės, nors darbo rinka šiandien ypač vertina lankstumą, mokymosi gebėjimą ir autentiškumą, amžiaus šališkumas vis dar egzistuoja. „Darbdaviai vis dar renkasi jaunus ir ambicingus, nors brandesni darbuotojai dažnai turi tai, ko neįmanoma išmokti per vienerius metus – išmintį, emocinį intelektą, gebėjimą spręsti problemas“, – teigia R. Kaminskienė.

Jos nuomone, karjeros pokytis po 40-ies – tai ne sprintas, o maratonas, reikalaujantis kantrybės, nuoseklumo ir vidinės stiprybės.

Karjeros pokyčio kaina ir nauja tapatybė

R. Kaminskienė teigia, keičiant karjerą reikia ne tik naujų įgūdžių, bet ir naujos profesinės tapatybės, todėl karjeros keitėjas turi tapti savo pokyčio „projekto vadovu“ – planuoti, investuoti, mokytis ir kurti matomumą.

Šis procesas yra ne tik profesinis, bet ir egzistencinis, o jo kaina dažnai susideda iš šių dalių:

• Finansinė: laikinas pajamų sumažėjimas
• Emocinė: rimtos abejonės savimi, netikrumas, identiteto krizė
• Socialinė: kitų vertinimai, lyginimasis su sėkmingais bendraamžiais

„Visgi karjeros pokyčio grąža – milžiniška. Tai vidinė ramybė, autentiškumas ir tikrumas. Tai kelionė iš „turiu dirbti“ į „noriu veikti“, – sako mentorė.

Savęs pažinimas prieš pradedant veikti

R. Kaminskienė siūlo strategiją, padedančią pereiti pokyčio etapą ir neįstrigti perfekcionizme. Svarbiausia, anot jos, yra turėti planą ir jo laikytis.

Pirmiausia, anot mentorės, reikalinga savirefleksija. Reikia sąžiningai suprasti, kodėl norima pokyčio – ar tai yra bėgimas nuo kažko, ar ėjimas į kažką. 

„Svarbu išanalizuoti, kokiose situacijose jautiesi gyvas bei pilnas prasmės ir ką sau pasakoji apie „reikia“ ir „noriu“ – ar tai tavo paties mintys, ar perimtos iš aplinkos bei aplinkoje besisukančių madų”, – atkreipia dėmesį Rasa.

Toliau seka tyrinėjimas ir hipotezių tikrinimas realybėje, darant mažus eksperimentus. Specialistė pabrėžia, kad būtina ne tik kalbėtis su žmonėmis, bet ir išbandyti naują veiklą praktiškai.

Šiame etape reikia išsiaiškinti, kas labiausiai traukia naujoje srityje – ar tai užduotys, žmonės, poveikis ar vertybės. Po kiekvieno eksperimento svarbu įsivertinti, kas naujo buvo sužinota apie save ir rinką. 

Pereinamasis etapas: konkretūs bandymai ir kompetencijų planas

R. Kaminskienė pabrėžia, kad darančiajam karjeros pokytį yra būtina nusimatyti konkrečius veiksmus, pavyzdžiui, per dvi savaites surengti tris pokalbius su naujos srities atstovais arba per mėnesį išbandyti vieną mini praktiką, tokią kaip savanorystė, projektas ar „šešėliavimas“.

„Tik tuomet seka tikslinis mokymasis, siekiant įgyti reikiamų kompetencijų „blokelių“. Čia sprendimai sukasi aplink sąmoningą laiko ir biudžeto skyrimą naujiems įgūdžiams įgyti, net jei tai ir reiškia gyvenimą „hibridiniame etape“, kai yra derinama sena ir nauja karjera”, – teigia specialistė.

Šiame etape mentorė rekomenduoja susidaryti aiškų 6–12 mėnesių mokymosi planą, nusimatant biudžetą, valandas kalendoriuje ir nusprendžiant, koks mokymosi būdas – kursai, mentorystė ar praktika – yra vertingiausias bei kaip tiksliai bus sudėliotas hibridinis etapas.

Svarbu pereiti nuo mokymosi prie matomumo

Lygiagrečiai su mokymusi vyksta ir ketvirtas žingsnis – pozicionavimas. Čia svarbu aiškiai „išversti“ savo vertę į naujos srities kalbą, pabrėžiant, kas atsinešama, o ne kas paliekama.

R. Kaminskienė pataria tiksliai identifikuoti, kokią problemą naujoje rinkoje žmogus gali spręsti ir kurios ankstesnės patirtys gali tapti tai įrodančiomis perkeliamosiomis vertėmis.

Pasak mentorės, būtina aktyviai kurti ryšius. Tai reiškia ne tik ieškoti bendraminčių, mentorių ar pavyzdžių, bet ir patiems kalbėti apie savo kelią, taip kuriant matomumą ir pasitikėjimą. 

„Ir vėlgi, svarbūs konkretūs veiksmai: pavyzdžiui, susidaryti 10 žmonių sąrašą ir per 30 dienų susiplanuoti 5 pokalbius su jais arba kartą per savaitę socialiniuose tinkluose paskelbti naudingą įžvalgą ar mini atvejo analizę apie naująją sritį”, – rekomenduoja Rasa.

Emocinis atsparumas – kuras karjeros keitimo „maratonui“

Bene svarbiausias strategijos elementas yra emocinio atsparumo stiprinimas, kad būtų galima išlaikyti energiją kartais ilgokai trunkančiame karjeros keitimo „maratone“. 

Tai prasideda nuo adekvataus požiūrio, priimant realybę, kad karjeros pokyčio kelias nebus tiesus, bet vis tik yra įveikiamas. Svarbu pasitikėti procesu, švęsti mažus pasiekimus ir kasdien sau priminti savo kryptį bei prasmę.

R. Kaminskienė pabrėžia būtinybę dėmesingai stebėti save, atpažinti ankstyvuosius perdegimo signalus ir turėti planą, kaip į juos reaguoti, pavyzdžiui, įtraukiant daugiau pasirūpinimo savimi ir įsivertinant savo resursus. 

Ji taip pat pataria neįstrigti perfekcionizme, prisimenant 20/80 taisyklę, kai 20% pastangų dažnai duoda 80% rezultato. Kartais, pasak jos, geriau tą laiką panaudoti poilsiui, kuris padės judėti kūrybiškiau. 

Galiausiai, ji siūlo susikurti „nesėkmių higieną“: po kiekvieno išgirsto „ne” skirti 10 minučių apmąstymui ir sugalvoti vieną patobulinimą, kad ateityje išgirstume „taip”.

Kad norai nevirstų tik norais svarbu atskaitomybė

Galiausiai, svarbu turėti aiškų planą ir įsipareigoti jo laikytis – tai, ką specialistė vadina „sprendimų atskaitomybe“, kad norai nevirstų tik norais. 

Reikėtų apgalvoti, kas bus daroma, jei pažanga bus mažesnė nei tikėtasi, ir kas šiame etape laikoma sėkme – procesas ar rezultatas.

R. Kaminskienė pataria susirasti atskaitomybės partnerį ar mentorių ir laikytis vieno puslapio plano su aiškiais tikslais bei terminais. 

Su tuo susijęs ir paskutinis žingsnis – ieškoti ir priimti pagalbą. „Išorinė pagalba pokyčių kelyje nėra silpnumo ženklas ar pasidavimas – tai branda ir atsakomybė už save. Tai sąmoningas pasirinkimas nesinešti visko vienam“, – pabrėžia Rasa.

Karjeros pokytis yra kelionė į autentiškumą

Apibendrindama specialistė teigia, kad karjeros pokytis 40-ies yra ne silpnumo ženklas, o drąsos aktas. Tai perėjimas iš automatinio scenarijaus „taip reikia“ į sąmoningą savęs klausymąsi.

Šis kelias reikalauja drąsos vėl būti pradedančiuoju bei išmokti būti tyrinėtoju, o ne žinovu.

„Giliai tikiu, kad kiekvienas toks žingsnis kuria vidinę laisvę ir tapatybę, kurios nepastatysi ant konkrečių pareigų ar pareigos. Pradėjęs šią kelionę, tikėtina, nebenorėsi grįžti atgal, nes paragavus autentiškumo, nebesinori gyventi kitaip“, – sako Rasa.

Pasak jos, tai kelionė, kurioje mokomasi būti savimi be titulo ar etiketės. Galutinis rezultatas – brandesnė, ramesnė ir tikresnė savęs versija.

„Galbūt tai nėra amerikietiška svajonė, kurioje sėkmė matuojama pasiekimais. Bet tai – asmeninė svajonė, kurioje sėkmė matuojama tuo, kiek autentiškai gyveni savo gyvenimą“, – pokalbį užbaigia mentorė.