Apie drąsą būti savimi: atveriančią ar priveriančią karjeros duris?

Kompanija Google atliko 5 metų tyrimą apie pačias efektyviausias komandas. Vienas svarbiausių atradimų buvo psichologinis saugumas - komandos narių „saugumo jausmas“, drąsa rizikuoti ir būti pažeidžiamu vienam prieš kitą. Harvard Business School profesorė Amy Edmondson papildė šią savybę taip:

„Psichologinis saugumas įgalina suteikti grįžtamąjį ryšį ir inicijuoti sudėtingus pokalbius be „vaikščiojimo aplinkui užuominomis“. Psichologiškai saugioje aplinkoje žmonės tiki, kad jei jie padarys klaidą, kiti jų nepažemins, jie netaps mažiau svarbūs dėl to. Žmonės taip pat tiki, kad paprašę pagalbos ar informacijos jie neįsižeis, nesulauks pažeminimo, nesukels pasipiktinimo. Šie įsitikinimai atsiranda, kai žmonės pasitiki vienas kitu bei vienas kitą gerbia, tai sukuria pasitikėjimo jausmą grupėje, kuris suteikia užtikrintumo, kad grupės nariai nesugėdins, neatmes, nenubaus išsakius savo poziciją.“

Psichologinis saugumas savo komandoje, darbo aplinkoje, santykyje su vadovais yra tai, kas darbuotojui tampa stipria motyvacija likti lojaliam dabartinei įmonei. Užtikrintumas, kad juo pasitikima, priimama jo drąsa išsakyti, ką jis iš tikrųjų galvoja, kad jo klaidos netampa „prasto specialisto“ įvaizdžio dalimi, bet pamoka, kuri suteikia augimo pojūtį bei padeda atsiskleisti darbuotojo kūrybiškumui, novatoriškumui, talentams, priimti ir įgyvendinti efektyvesnius sprendimus.

Sulaukiau nemažai klausimų šį mėnesį apie tai, kaip būti drąsiam (-iai) savo darbo aplinkoje. Pradėkime nuo drąsos sampratos, kuri neretai tapatinama tik su heroizmu ar išskirtiniu poelgiu, spontaniška reakcija, jėgos pasireiškimu ar panašiai. Drąsa taip pat nėra tik gebėjimas „pažvelgti baimei į akis“ ir imtis veiksmų. Šie apibūdinimai yra tik maža dalelė to, kas iš tikrųjų yra drąsa, tiksliau, kaip aš vadinu, kasdienė drąsa.

Klausimai mūsų smegenyse paspaudžia aktyvumo mygtuką, skatina mus mąstyti, o ši tema verta visapusiško įsijautimo, sąmoningumo ir savęs atpažinimo. Kai atpažįstame save, lengviau priimame tai, kas gali mus palydėti už komforto zonos.

Kaip atpažinti tikrąją drąsą savyje?

Situacijos, kai turime atstovėti už savo vertybes, kurios iš tikrųjų mums svarbios (pvz., pagarba, ribos, pasitikėjimas, kt.) stebėkime savo elgesį: ar pasiduodame kitų įtakai ir po susitikimo jaučiamės, kad vėl mus pažemino, nuvertino, pasinaudojo? O gal mes išsakėme savo ribas, argumentavome kaip geriau išspręsti susidariusią problemą ir stengėmės rasti tiek sau, tiek komandai/organizacijai geriausią išeitį? Antrasis variantas atskleidžia tikrąją drąsą, kuri ne savanaudiškai siekia „būti teisiu“ ar įrodyti savo principus, bet su pagarba sau ir kitiems, aiškiai nubrėžtomis ribomis, sveika saviverte sprendžia problemą, ieško geriausio atsakymo visiems.

Kas suteikia drąsos jausmą, iš kur jis kyla?

Drąsa neįmanoma be pažeidžiamumo. Tyrimai, apklausos nuo karinės tarnybos aukščiausio lygio vadų iki tūkstančių geriausių pasaulio kompanijų vadovų vienbalsiai pripažįsta, kad nėra drąsos be pažeidžiamumo. Pažeidžiamumas nėra „išsiliejimas savo jausmų“ ar išsipasakojimas visų savo nemaloniausių patirčių vienu ypu, pažeidžiamumas tai - rizika, neužtikrintumas, jausmų atskleidimas. Drąsa negali egzistuoti, jei nėra šio trejeto.

„Drąsa kyla iš vertės jausmo, vertės jausmas įkvepia būti pažeidžiamiems, atvirai dalytis ir būti ištvermingiems.“ — Brene Brown

Ar drąsa yra savybė, kurią galima treniruoti?

Drąsą galima treniruoti, beje, ji nėra savybė. Tai - įgūdžių rinkinys, o mūsų gyvenimo situacijos gali tapti treniruoklių sale, kurioje mes stipriname drąsos raumenis. Ištvermė neatsiranda savaime, ją reikia treniruoti, taip pat ir drąsą - kuo daugiau ryžtamės būti savimi, gerbti mums nepriimtiną nuomonę, išsakyti tiesą, pasiūlyti gerą, bet galbūt netikėtą sprendimą, kurį galbūt atmes, priimti skirtingą mums asmenybę, išbūti sudėtingoje situacijoje randant sprendimą, o ne pabėgant, tuo ištvermingesni tampame. Ištvermė mus augina, stiprina, padaro drąsesnius, neabejingus, atsakingus ir suteikia pilnatvės jausmą.

Įdomu tai, kad drąsa yra užkrečiama, kaip ir baimė, todėl organizacijose svarbu stiprinti drąsos kultūrą: nebijoti sudėtingų pokalbių, juos inicijuoti, mokantis juose atvirai kalbėti apie esminę problemą, jos sprendimą. Taip pat išdrįsti paprašyti pagalbos ar reikiamos informacijos.

Kaip atrasti drąsos?

Jos ieškoti nereikia. Paprasčiau sakant, tereikia pasirinkti vieną iš dviejų: aiškumą, kurį apibūdinu kaip pasiruošimą, informacijos turėjimą, įsigilinimą, diskusiją, analizę, suteikiančius drąsos arba abejones, ir neužtikrintumą, kurį vadinu baime. Kuo labiau pažįstame save, savo aplinką, kultūrą, klientus, procesus, tuo drąsiau galime veikti. Žinoma, niekada nebus kiekviena situacija išsprendžiama „vieno mygtuko“ ar vieno sakinio pagalba, nes aplinkybės kinta daug sparčiau nei kartais spėjame jas vytis, todėl geriausia kaupti patirtį ir semtis išminties, kuri suteiks lankstumo, kai užklups nauji netikėtumai.

Kaip suklupus vėl atsikelti?

Daugiausiai drąsos turi tie žmonės, kurie žino, kaip atsikelti po nesėkmės. Ši savybė neatsiranda savaime, ji ugdoma treniruočių dėka būnant pažeidžiamu, tuo pačiu - ir drąsiu. Išmoktos pamokos turi būti kelrodė žvaigždė šviečianti tolumoje ir nuolat primenanti, kad praeities pamokos yra vertingos. Versle, kaip ir bet kurioje kitoje organizacijoje, suklupus svarbiausia pripažinti sau, kad esi tik žmogus ir būna, kad suklysti, atleisti sau, pasimokyti. Pripažinti savo klaidą žmonėms, tiesiogiai susijusiems su nesėkme, atsiprašyti ir imtis veiksmų keisti padėtį. Tik kažkelintas ar net kelioliktas bandymas stengiantis įgyvendinti kažką naujo gali pavykti, arba nepavykti. Viskas priklauso nuo to, kaip mes tai priimame. Ar mes priimame nesėkmę/pamoką?

Pasikalbėkime apie jūsų kelionę drąsos keliu, kuriame etape esate jūs? Parašykite man.

Prisijunk prie idialogue!

Dalintis Facebook

Jūratė Jurginytė

+370 645 65862
[email protected]

Daugiau karjeros idėjų