Ar parduodi savo gyvenimą už pareigas?

Vakarėlis. Socialinis ritualas

Kažkas prieina ir taria: „O ką tu veiki?“.

Ir štai, vos per kelias sekundes, visa tavo beribė, sudėtinga, chaotiška ir nuostabi visata sutraukiama į vieną žodį: „teisininkas“, „projektų vadovė“, „programuotojas“.

Mes mandagiai šypsomės, bet viduje turėtų kaukti sirena. Nes šis klausimas - ir mūsų automatinis atsakymas į jį - atskleidžia baisų modernaus žmogaus sandorį.

Fausto vertą paktą, kuriame mes, patys to nesuprasdami, iškeičiame savo laiką, tapatybę ir sielą į karjeros laiptus, statusą ir iliuzinį saugumą.

Kaip tapome savo pačių kalėjimo prižiūrėtojas

Niekas mūsų nevertė. Nebuvo jokio prievartinio įsakymo susieti savo savivertę su pasiekimais darbe. Mes patys, tyliai ir noriai, įžengėme į šiuolaikinės darbo kultūros šventyklą. Šventyklą, kuri reikalauja ne tik mūsų laiko, bet ir mūsų aistros, atsidavimo, meilės.

„Mylėk, ką darai!“ - šaukia ji. Ir mes mylime. Mes tapome „darboholikais“, „entuziastais“, „profesionalais“ ir šie epitetai mums skamba kaip komplimentai.

Romoje gyvenęs filosofas stoikas Seneka savo esė „Apie gyvenimo trumpumą“ ne veltui rašė: „Mes turime mažai laiko ne todėl, kad jo mums mažai duota, bet todėl, kad daug jo iššvaistome. Gyvenimas, jei moki juo naudotis, yra ilgas.“

Mes, pasak Senekos, esame nuolat „užsiėmę“. Užsiėmę kuo? Atsakymu į laiškus po darbo valandų? KPI rodiklių gerinimu? Rengimusi kitam susirinkimui?

Mes atiduodame brangiausią, neatkuriamą savo resursą nesibaigiantiems projektams, dar didesnėms ir nepasotinamoms efektyvumo varžyboms (taip, net ir su DI)...

Mes nebekopiame karjeros laiptais. Mes patys tapome tais laiptais, kuriais lipa nepasotinami standartai.

Egzistencinis bankrotas: kai nuėmus kaukę, nelieka nieko

Kas yra baisiausia šio sandorio pasekmė? Tai ne perdegimas, tai ne stresas - tai tik šalutiniai produktai. Baisiausia pasekmė yra egzistencinis bankrotas.

Tai būsena, kai tavo vidinis pasaulis tampa toks nualintas ir apleistas, kad vienintelė gyvybė jame - mintys apie darbą.

• Kai hobis tampa dar viena proga tobulinti „reikalingus įgūdžius“
• Kai atostogos kelia nerimą, nes nežinai, ką daryti su laisve po dviejų dienų nieko neveikimo
• Kai tyla gąsdina, nes joje susiduri su savimi - nepažįstamu, apleistu, išalkusiu tikrų patirčių

Psichiatras Carlas Jungas kalbėjo apie „personą“ - socialinę kaukę. Bet mūsų atveju įvyko kažkas baisesnio - kaukė suvalgė veidą.

Mes taip ilgai vaidinome efektyvų darbuotoją, ambicingą specialistą, patikimą komandos narį, kad pamiršome, kaip būti tiesiog žmogumi.

Atsakyk sau sąžiningai: jei rytoj tave atleistų, kas iš tavęs liktų? Ne materialiai kas liktų, bet kas liktų iš tavojo aš?

Ar po pareigų pavadinimo, atsakomybių ir profesinių pasiekimų dar yra gyva, kvėpuojanti, smalsi, mylinti, liūdinti, žaidžianti būtybė? Ar tik tuštuma ir baimė nepasiekti karjeros laiptų ar verslo pajamų viršūnės?

Tai - egzistencinio bankroto požymis. Ir tai yra ženklas, kad privalai veikti dabar, kol dar neišvaistei viso gyvenimo.

Reklamacija: kaip susigrąžinti savo gyvenimą

Savęs susigrąžinimas nėra lengvas pasivaikščiojimas. Tai - sąmoningas, kartais skausmingas, maišto aktas. Tai ne apie išėjimą iš darbo. Tai apie grįžimą į gyvenimą.

1. Atsisakyk tikėti, kad tavo vertė priklauso nuo tavo produktyvumo. Atsisakyk jaustis kaltu dėl poilsio. Atsisakyk prisiimti dar vieną darbinį projektą. Tai ne tinginystė.
2. Sąmoningai skirk laiko veikloms, kurios neturi jokio tikslo, jokios naudos, jokio KPI.Gulėti ant žolės ir stebėti debesis. Skaityti fantastinę knygą. Klausytis albumo nuo pradžios iki galo nieko kito nedarant. Šios „nenaudingos“ veiklos yra sielos deguonis. Jos iš naujo moko smegenis patirti džiaugsmą, kuris nėra susijęs su pasiekimais.
3. „Memento mori” - tai ne morbidinė fantazija, o galingiausias įrankis, kurį mums paliko stoikai.Suvokimas, kad neišvengiamai mirsi, negailestingai apnuogina viską, kas nereikšminga, priverčia įvertinti kiekvieną sprendimą - nuo to, ar verta veltis į beprasmį ginčą darbe, iki to, ar atidėti skambutį mylimam žmogui.

Taigi grįžkime į vakarėlį. Po šios kelionės, kai tavęs vėl paklaus: „Ką veiki?“, galbūt nusišypsosi ir atsakysi kitaip. Galbūt papasakosi apie knygą, kurią skaitai. Apie keistą paukštį, kurį matei parke. Apie tai, kaip mokaisi groti sena gitara. O gal tiesiog pasakysi: „stengiuosi gyventi pilnais plaučiais“.

Ir tame atsakyme bus daugiau tiesos, orumo ir svorio nei bet kokiame pareigų pavadinime.

Prisimink - darbas yra tai, ką darai tik dalį dienos. Gyvenimas yra tai, kuo esi 24/7. Nemaišyk šių dviejų dalykų.