Iššūkių kupinas, bet prasmingas „MedFest“ festivalio organizavimas atvėrė mentorei naujas karjeros duris

Ar kada nors svajojote apie daugiau nei tik darbą? Apie veiklą, kuri ne tik teiktų prasmę, bet ir galėtų netikėtai atverti naujas karjeros duris? 

Daugelį mūsų nuo šių svajonių stabdo baimė, laiko stoka ar nežinojimas, nuo ko pradėti. Tačiau mentorės Kristinos Kripaitienės istorija – nuo Antakalnio poliklinikos personalo vadovės iki vienos iš unikalaus festivalio medikams „MedFest“ įkūrėjų – yra įrodymas, kad prasmingi projektai ne tik įmanomi, bet ir gali tapti netikėtu karjeros posūkiu. 

Šis interviu atskleis, kaip Kristina žengė pirmuosius drąsius žingsnius nuo idėjos iki realaus rezultato ir kokia vidinė jėga padėjo įveikti net ir didžiausius iššūkius.

Kristina, tu turi įspūdingą daugiau nei dešimtmečio patirtį personalo valdymo srityje – kaip ši patirtis padėjo pastebėti medikų problemas ir rasti joms sprendimą?

Viskas prasidėjo ne nuo strateginių planų ar ilgų diskusijų, o nuo tylaus, bet kasdien vis aštrėjančio pastebėjimo, kad kolegos baltais chalatais, kurie atiduoda kiekvieną savo energijos lašą pacientams, patys, regis, lika tuščiomis.

Perdegimas, nuolatinis stresas, tas nematomas, bet nuolat jaučiamas spaudimas – tai buvo tapę tokia įprasta jų kasdienybės dalimi, kad beveik niekas nebekėlė klausimų.

Bet man kėlė. Giliai viduje jaučiau, kad taip neturi būti. Suvokiau, kad visa ko gausioje paslaugų rinkoje žiojėja didžiulė tuštuma – nėra erdvės, kur šie žmonės galėtų ne tik kelti kvalifikaciją, bet ir tiesiog atgauti jėgas, emociškai sustiprėti, pasirūpinti savimi. 

Ir tada, vieną dieną, tas vidinis nerimas išsikristalizavo į labai konkretų, beveik įkyrų klausimą: „O kas, jei mes pabandytume sukurti kažką visiškai kitokio? Kaip mes galime prisidėti prie jų vidinės ramybės taip, kaip dar niekas Lietuvoje nebandė?“ 

Iš šio drąsaus, galbūt net kiek naivaus, bet iš širdies plaukiančio klausimo, iš to deginančio noro duoti jiems tai, ko mačiau, kad jiems trūksta labiausiai, ir gimė „MedFest“.

Suformulavus idėją, reikėjo rasti jai unikalią formą. Minėjai, kad rinkoje trūko laisvės, kitokio požiūrio. Kokius konkrečius sprendimus priėmei kurdama „MedFest“ formatą?

Praktinis sprendimas buvo atsisakyti tradicinių konferencijų rėmų. Supratome, kad medikams reikia pakeisti aplinką, pabūti gamtoje. Todėl „MedFest“ vyksta ne uždarose patalpose, o gamtos apsuptyje. 

Dirbtuves organizuojame lauke, įtraukėme elementus kaip laužas, muzika – tai, kas padeda atsipalaiduoti ir kuria neformalią atmosferą. Programą sudarėme taip, kad ji fokusuotųsi ne tik į profesinius įgūdžius, bet ir į „minkštąsias” kompetencijas, emocinį intelektą, streso valdymą, savęs pažinimą. 

Tai buvo sąmoningas pasirinkimas pasiūlyti turinį ir formą, kuri leistų medikams ne tik įgyti žinių, bet ir realiai pailsėti bei pasisemti įkvėpimo.

Kokie buvo pirmieji „MedFest“ žingsniai ir didžiausi praktiniai iššūkiai pradiniame etape?

Turėjome idėją, kuria beprotiškai tikėjome, bet nebuvo nei vardo, nei reputacijos, kad pritrauktume finansavimą. Kaip įtikinti žmones investuoti į svajonę? O parduoti bilietus į renginį, kurio formato niekas anksčiau nebuvo matęs, kuris skambėjo gal net kiek egzotiškai tradicinių konferencijų fone? 

Tai buvo tarsi ėjimas per visiškai nepažįstamą mišką tamsoje. Kiekviena diena tapdavo nauju galvosūkiu: rėmėjų paieškos, kurios kartais primindavo žvejybą drumstame vandenyje, komunikacijos strategijos kūrimas nuo balto lapo, kai nežinai, kokia žinutė iš tiesų pasieks ir palies medikų širdis bei leis mums parduoti bilietus į renginį.

Ir visą tą laiką Damoklo kardu virš galvos kabojo šie klausimai: „Ar renginys bus sėkmingas, ar formatas bus tinkamas, ar tikrai medikams reikia bendrųjų kompetencijų tobulinimo?“ 

Kaip nepraradai tikėjimo susidūrus su finansiniais ir organizaciniais sunkumais? Ar turėjai konkrečių strategijų abejonėms įveikti?

Galbūt svarbiausia buvo nuolat sau priminti renginio prasmę ir vertę. Kai apnikdavo dvejonės, leidome sau suprasti, kad reikia bent pabandyti. Labai praktiškai padėjo susitelkimas į tuos, kurie mus palaikė, net jei jų buvo nedaug. 

Kiekvienas teigiamas atsiliepimas, kiekviena palaikanti žinutė ar sėkmingai pritraukta parama tapdavo mažu degalų lašu, kuris leisdavo judėti toliau. 

Šiemet net esame išsaugoję praėjusių metų dalyvių atsiliepimus – jų skaitymas sunkią akimirką veikia kaip terapija. Praktiškai tai reiškia sąmoningą fokusavimąsi į pozityvą ir mažus žingsnius į priekį, o ne į didžiules, bauginančias problemas.

Minėjai, kad pasirinkai „sunkiausią įmanomą kelią“ ir daug ko mokėtės pačios. Ką praktiškai patartum tiems, kurie neturi didelio užnugario, bet nori įgyvendinti savo idėją? 

Praktiškas patarimas būtų – nebijoti klysti ir mokytis iš klaidų. Nors neturėjome formalių mentorių organizaciniams klausimams, labai svarbus buvo palaikymas iš savanorių, lektorių, kurie sutiko neatlygintinai prisidėti, ir tų rėmėjų, kurie patikėjo mumis.

Tai reiškia, kad reikia aktyviai ieškoti ir burti aplink save žmones, kurie tiki jūsų idėja. Čia turbūt net slypi pati didžiausia mano pamoka – kaip svarbu atsirinkti tinkamus žmones, kurie ne tik tikėtų, bet ir judėtų tokiu pat greičiu kaip ir tu. 

Galiu pasakyti, kad čia gerokai nusivyliau su pirmuoju „MedFest“ – pradžioje buvo daug pozityvumo, bet kai prasidėjo darbas, žinot kaip būna, „aj, vėliau“, „aj, nepadariau“ ir panašiai. Visgi tas „klampojimas per purvą“ tampa vertinga patirtimi tada, kai sąmoningai analizuoji, kas pavyko, kas ne, ir ką kitą kartą darytum kitaip. 

Tai yra tiesioginis mokymasis veikiant. Galbūt mums ir reikėjo daugiau ieškoti išorinės mentorystės specifiniams klausimams, bet savarankiškas kelias užgrūdino.

Akivaizdu, kad „MedFest“ reikalauja didžiulio laiko indėlio. Kaip praktiškai tau pavyksta žongliruoti šiuo projektu, kitais profesiniais įsipareigojimais ir šeimos gyvenimu? 

Čia nėra magijos – tai nuolatinis prioritetų dėliojimas ir griežtas laiko planavimas. Kiekvieną dieną stengiuosi išnaudoti kuo produktyviau. 

Praktiškai tai reiškia darbų skaidymą į mažesnes užduotis, aiškių terminų nusistatymą ir gebėjimą greitai persijungti tarp skirtingų veiklų. Sakyčiau, labai svarbu atpažinti, kas yra „didieji darbai“ (pavyzdžiui, salės ir lektorių derinimas), o kas – „milijonas smulkmenų“, kurioms taip pat reikia skirti laiko, bet verta atlikti greitai.

Šeimos įtraukimas taip pat yra praktinis sprendimas – kai artimieji supranta ir palaiko, o kartais ir patys prisideda, kaip mano vyras savanoriaudamas, našta tampa lengvesnė.

Po visų įdėtų pastangų, kokie konkretūs rezultatai ar dalyvių reakcijos tau tapo tuo praktiniu įrodymu, kad projektas yra sėkmingas ir reikalingas?

Praktinis sėkmės įrodymas – tai dalyvių grįžtamasis ryšys. Kai po renginio matai socialiniuose tinkluose daugybę pasidalinimų, nuotraukų, skaitai nuoširdžius komentarus – tai yra pats geriausias įvertinimas. 

Kai žmonės sako, kad renginys palietė jų širdis, kad jie gavo konkrečių įrankių ar idėjų, kurias gali pritaikyti savo gyvenime – supranti, kad visos pastangos nenuėjo veltui. Tai ne tik emocinis, bet ir labai konkretus poveikio matavimas.

Tavo kelias su „MedFest“ yra puikus pavyzdys, kaip prasmingas projektas gali keisti ne tik aplinką, bet ir paties kūrėjo karjerą. Ką praktiškai tau davė ši patirtis?

Praktiškai ši patirtis leido man pritaikyti savo HR žinias naujame kontekste ir atrasti nišą, kuri man yra be galo artima – medikų emocinė gerovė. 

Tai atvėrė duris vesti specializuotus mokymus šia tema bei teikti konsultacijas šiai auditorijai. Tai reiškia, kad „Medfest” projektas ne tik suteikė prasmės, bet ir tapo platforma naujoms profesinėms galimybėms, leido išplėsti savo kompetencijų lauką ir tapti labiau matoma kaip ekspertė šioje specifinėje srityje.

Ir mes tikrai neketiname sustoti. Įsteigėme „Medflow institutą“ ir aktyviai organizuojame mokymus sveikatos priežiūros specialistams įvairiomis itin svarbiomis temomis: nuo emocinės gerovės stiprinimo iki efektyvios komunikacijos su pacientais. 

Jau turime ne vieną sėkmingai įgyvendintą projektą. Planuose – dar daugiau: norime stiprinti vadovų grandį medicinos sektoriuje, o čia ypač praverčia mano ilgametė patirtis bei žinios dirbant su vadovais versle. 

Atradome savo filosofiją ir ji yra labai aiški: „seną keičiame į naują“ – ar tai būtų procesai, požiūris, ar patys mokymai. Mes esame kitokie: nesiūlome vienkartinių sprendimų, o orientuojamės į tęstinius projektus, nes iš tiesų norime prisidėti sprendžiant realius iššūkius medicinos sektoriuje. 

Smagu prisiminti, kad viskas prasidėjo nuo idėjos pradėti organizuoti „Medfest” festivalį.

Apibendrinant tavo vertingą patirtį, kokius tris svarbiausius praktinius patarimus duotum žmogui, kuris stovi ant savo svajonių projekto slenksčio, bet dar abejoja?

• Aktyviai ieškokite ir burkite palaikymo komandą. Nebijokite kalbėti apie savo idėją, ieškoti bendraminčių, savanorių, mentorių. Vienam keliauti yra daug sunkiau.

• Pradėkite veikti, net jei neturite visų atsakymų. Dalykai pasidaro tada, kai juos darome. Pradėkite nuo mažų žingsnelių, testuokite idėjas, mokykitės procese. Tobulo plano nebūna.

• Nuoširdžiai ir giliai tikėkite savo idėjos prasme. Šis vidinis tikėjimas bus jūsų pagrindinis variklis ir padės įveikti sunkumus. Kai labai nori ir tiki, visada atsiranda būdų ir galimybių. Ir nepamirškite, kad net mažiausias indėlis į kitų gerovę gali turėti didžiulį poveikį.