Ką daryti, kai po daugybės metų, praleistų vienoje darbovietėje, tenka keisti darbą?

„Ar bėgu nuo savęs, ar į save?“ – šis klausimas ne kartą kilo idialogue mentee Rasai Fricaitei, kai po devyniolikos metų, praleistų toje pačioje darbovietėje, gyvenimas netikėtai privertė ją pradėti viską iš naujo. 

Rasos istorija – tai atviras pasakojimas apie tai, ką reiškia prarasti pagrindą po kojomis, išgyventi tapatybės krizę ir, nepaisant visko, atrasti savyje jėgų ne tik atsitiesti, bet ir rasti naują, širdžiai mielą veiklą.

Kai viskas apsiverčia aukštyn kojomis

Devyniolika metų Rasa atsidavė darbui dideliame sporto centre – čia nuo metodininkės pareigų ji užaugo iki sporto centro pavaduotojos. Tai buvo laikas, kai viskas atrodė stabilu, pažįstama ir saugu. 

Tačiau, kaip pati R. Fricaitė sako, po ilgamečio darbo valstybinėje įstaigoje jos karjeros kelias, pasikeitus valdžiai, netikėtai pasuko nauja linkme.

„Neturėjau kito kelio, kaip tik palikti darbą, – prisimena ji, – tad apėmė jausmas, tarsi stovėčiau ant slenksčio, apsupta daugybės durų ir nežinočiau, kurias praverti pirmiausia.“

Praradus darbą, kuriame praleista tiek metų, natūraliai sumažėjo ir savivertė. „Jaučiausi tarsi dvyliktokė, ką tik baigusi mokyklą“, – atvirauja Rasa. 

„O tas jausmas, kai atrodo, kad viską moki, viską darei, o staiga esi niekam neįdomus – jis labai stipriai kerta per pasitikėjimą savimi.“

Nuo kino aikštelės iki skaudžių akistatų

Taigi prasidėjo aktyvus, nors ir chaotiškas, naujų kelių ieškojimo etapas. Rasa vedama smalsumo ėmėsi įvairių veiklų: asistavo renginiuose, kino industrijos aikštelėje.

„Buvo be galo įdomu: nauji žmonės, nauja aplinka, visiškai kitoks ritmas“, – pasakoja ji. Šios patirtys leido šiek tiek atitrūkti, tačiau vidinė tuštuma ir klausimas „kas toliau?“ niekur nedingo.

Ypač skaudus išbandymas laukė bandant grįžti į, atrodytų, gerai pažįstamus vandenis – jaunimo vasaros stovyklą, kurioje ji dirbo net dvidešimt tris savo gyvenimo vasaras. Čia pasikeitus vadovybei, Rasai teko iš naujo dalyvauti formaliame darbo pokalbyje. 

„Buvau rami, pasitikėjau savimi, juk žinojau „virtuvę” geriau nei bet kas“, – prisimena Rasa. Visgi rezultatas pribloškė – „Ačiū, kad dalyvavote, pasirinkome kitą kandidatą“. 

Paaiškėjo, kad naujoji vadovybė siekė atsinešti naują požiūrį ir Rasos žinojimas kaip viskas veikia, nebuvo laikytas privalumu „Tai buvo labai skaudu, nes durys į vietą, kuri buvo tokia sava, užsidarė ne savo noru“, – neslepia moteris.

Mentorystė sudėtingiausiame gyvenimo etape

Būtent šiame sudėtingame, nusivylimų paženklintame etape Rasos kelyje atsirado mentorė Ieva Jasevičiūtė, kuomet draugės paskatinta, Rasa užsiregistravo idialogue mentorystės platformoje.

„Kai pirmą kartą su Ieva susitikome kavos, iškart pajutau tokį šiltą, gerą jausmą. Tiesiog atsirado žmogiškas ryšys ir pasitikėjimas“, – pasakoja Rasa.

Mentorystė tapo gelbėjimosi ratu, kurio taip reikėjo. Ieva padėjo ne tik su praktiniais dalykais – CV atnaujinimu ar pasiruošimu darbo pokalbiams. Kur kas svarbesnis buvo jos gebėjimas užduoti „specifinius klausimus bei užduotis“, kurios skatino Rasą gilintis į save. 

„Ji padėjo man pažvelgti į save veidrodyje ne taip, kaip įprasta rytais – tik prabėgomis, tarsi pro duris, o gerokai giliau ir nuoširdžiau“, – prisimena pašnekovė.

Būtent šio proceso metu, pasakodama Ievai apie savo patirtis, ypač apie darbą su jaunimu stovyklose, Rasa su nauja jėga pajuto, kas jai teikia didžiausią pasitenkinimą. „Ieva matė, su kokiu dideliu noru aš pasakoju apie tai... Aš juk esu ugdytoja!“, – įvyko suvokimas. 

Rasa pripažįsta, kad po daugelio metų administracinio darbo buvo tarsi užgniaužusi pirminį, gilų troškimą dirbti su žmonėmis – įkvėpti, dalintis, augti kartu, tad mentorė padėjo šiam jausmui vėl iškilti į paviršių. 

„Jos klausimai padėjo man pažvelgti į save iš šalies, aiškiai įvardyti tai, ką širdyje seniai jaučiau, bet iki tol nedrįsau sau pripažinti“, – pasakoja pašnekovė.

Kaip išlikti stipriam permainų ir „ne” sūkuryje?

Kas padėjo Rasai nepalūžti per visus šiuos išbandymus? Ji pati išskiria kelis esminius dalykus. 

Pirmiausia – sportas. „Jeigu turiu problemų, aš bėgu“, – sako ji. Bėgimas, važiavimas dviračiu, banglenčių sportas – tai ne tik fizinė veikla, bet ir būdas išlaisvinti neigiamas emocijas bei susidėlioti mintis. 

Antra – artimųjų palaikymas. Rasos atveju – tai mamos tikėjimas ja. „Kai ji pasako: „Aš tavimi tikiu“ – tai kažkas be galo stipraus. Tai artimiausio žmogaus palaikymas, kuris tave pažįsta geriausiai ir tiki besąlygiškai“, – sako Rasa.

Trečia – gyvenimo filosofija, įkūnyta užraše ant Rasos nešiojamo žiedo: „Ir tai praeis...“ Šis paprastas, bet prasmingas priminimas padeda išlaikyti vidinę ramybę, matyti platesnę perspektyvą ir nepasiduoti nevilčiai.

Galiausiai – iniciatyva ir atvirumas. „Tiesiog prieinu ir pasakau: „Labas, aš Rasa. Šiuo metu ieškau darbo – gal galėčiau būti naudinga?“ Toks paprastas žingsnis dažnai atveria naujas galimybes“, – dalijasi ji.

Naujas požiūris į darbą ir gyvenimą

Šiandien Rasa su didžiuliu džiaugsmu treniruoja mažus vaikus sporto klube. „Aš kaifuoju nuo tų vaikų!“ – neslepia ji. Ir nors tai dar nėra pilno etato darbas ir galutinė jos karjeros stotelė, ši veikla teikia Rasai prasmės jausmą. 

Nežinomybė dėl ateities, anksčiau kėlusi baimę, pamažu tampa lengviau pakeliama. „Dabar į visą šią nežinią žiūriu kur kas ramiau, – pripažįsta ji, – Gal pasitikėjimas savimi šiek tiek išaugo. Tikiu, kad kai užsidaro durys, visuomet atsiveria langas.“

Taigi, ką daryti, kai po devyniolikos metų stabilumo tenka žengti į nežinią? 

Rasos Fricaitės istorija nepasiūlo vieno universalaus recepto, tačiau ji aiškiai iliustruoja veiksmingą požiūrį. 

Tai ne pasyvus laukimas, kol kas nors įvyks savaime, o nuolatinis judėjimas: bandymai atrasti save naujose veiklose, drąsa pripažinti savo jausmus ir poreikius, gebėjimas džiaugtis tuo, ką pavyksta pasiekti čia ir dabar – net jei tai dar nėra ilgalaikis sprendimas.