2023.09.22
Teko girdėti, o gal net ir sau pačiam kartoti frazes „pailsėsi, kai numirsi“ ar „per kančias į žvaigždes“?
Jei esi vienas iš tų, kuris jaučia kaltę ilsėdamasis – šis straipsnis tau, nes idialogue Mentorius ir psichoterapeutas Dainius Jakučionis atsako į klausimą „kodėl negali nustoti dirbti?”.
Visada norėjau padėti žmonėms, tad po medicinos studijų dirbau šeimos gydytoju ir šalia savęs laikiau psichoterapiją – man ligi šiolei įdomu pažinti žmogaus protą.
2018 m. pradėjau oficialią mokymų konsultanto karjerą ir dabar vedu mokymus psichologinėmis temomis – atsparumas stresui, konfliktų valdymas, emocinis raštingumas, atjauta organizacijose.
Noriu šviesti žmones psichinės sveikatos srityje, todėl daug kalbu psichologinėmis temomis, rašau straipsnius, darau video įrašus bei pasirodau žiniasklaidos priemonėse.
Darbui skiriame vieną didžiausių savo gyvenimo laiko dalių, tad natūralu, kad darbo įtaką mūsų emocijoms yra ypač didelė, o kadangi esame vientisos būtybės, tai emocijos, patirtos namuose, keliauja į darbą, o iš darbo keliauja namo.
Taip pat darbas veikia mūsų savijautą per meistriškumo jausmą bei pasitikėjimo savimi pojūtį. Juk nuo mažens esame išmokę, kad jei pasieksime gerus rezultatus, tai mus apdovanos (arba bent jau nekritikuos), o tai dažnu atveju reikš, jog mus myli. Taip ir dabar gaunasi, kad jei gerai dirbsime ir uždirbsime, tai mus mylės.
O jei dar pridėsime bendravimą su kolegomis, tai čia dar atsiranda atskira plotmė, nes kiekvienas santykis gali būti arba auginantis, arba smugdantis.
Dažniausiai mes įprantame prie darbo ritmo ir krūvio, kuris yra kenksmingas mūsų sveikatai. O kadangi pradžioje dar turime vidinių resursų tam darbui atlikti, tai tęsiame jį iki kol tie resursai baigiasi.
Kitiems žmonėms pritrūksta ir emocinio raštingumo, kad jie pastebėtų savo nuotaikos pokyčius ir tai sukėlusias kenksmingas darbo sąlygas.
Dar kitiems artėjančio profesinio perdegimo neleidžia pamatyti aukšti standartai ir perfekcionizmas bei su tuo kartu einantis vidinis kritikas, kurio balsas vis kartoja, kad turi „pavaryti“ dar geriau.
Pirmas artėjančio profesinio perdegimo ženklas yra miego problemos ir pervargimo simptomai – jei mes ryte atsibudę nesijaučiame pailsėję, vadinasi esame pervargę.
Jei atsiranda emocinis nepasitenkinimas darbu ir darbo dienomis laukiate savaitgalio, tai irgi signalizuoja perdegimo tikimybę.
O jei dar prisideda nenoras matyti kolegas ir klientus, tai jau galite beveik ir prisipažinti sau, kad perdegimas už kampo.
Didžiąja dalimi tai susiję su asmenybės bruožais ir nuo to kenčia perfekcionistai, darboholikai, per daug atsakomybių prisiimantys ir žemą savivertę turintys žmonės. Dažnai jie rinksis darbą vietoje poilsio, nes šio tipo žmonėms tai atrodo pati prasmingiausia veikla.
Taip pat, mus veikia ir kultūrinis aspektas – visi žinome tokias patarles kaip „pailsėsi, kai numirsi“ arba „per kančias į žvaigždes“ ir pan.
Galiausiai, gana dažnai žmonės poilsį gretina su tinginyste, kuomet jei nedirbi ir ilsiesi, tai jau automatiškai esi tinginys.
Aš pradėčiau nuo įsivertinimo kas man yra darbas ir kokius poreikius jis tenkina. Ar tai yra saugumo garantas, ar tai statusas, ar savirealizacija ir pan. Kodėl man nesaugu gyvenime ir kodėl taip reikia to saugumo? Kas su manimi atsitiko vaikystėje, kad statusas tapo toks svarbus?
Beje, darbas kaip savirealizacijos priemonė yra sveikesnis momentas, nes čia „perdegama” rečiau, kadangi darbas iš tiesų patinka.
Atsakius sau į šiuos klausimus, jau galima rinktis kiek darbas turi užimti laiko mūsų gyvenime.
O jei jums nepatinka reflektuoti, galite pereiti prie tiesioginio veiksmo – mokytis ilsėtis ir daryti eksperimentus su poilsiu. Pavyzdžiui, leisti sau ilsėtis daugiau nei tai darote dabar ir stebėti savo produktyvumą.
Taip pat planuokite savo poilsį aktyviai, žymėkitės poilsio laiką kalendoriuje, nes kitaip darbas susiplanuos pats ir vėl užsisuksite tame pačiame darymo rate.
Tuo pačiu nepamirškite stebėti savo minčių poilsio metu, nes jei kaltinsite save, kad nedirbate ir taip leisite savo poilsio laiką – tai nepavadinčiau to poilsiu, o veikiau kančia. Privalote atsispirti tam vidinio kritiko balsui ir pripažinti, jog ilsėtis yra normalu ir sveika.
Neringa Sendriūtė