Saulėlydis ar saulėtekis? Naujas požiūris į karjerą vyresniame amžiuje

Sąvoka „karjeros saulėlydis“ neretai sukelia neigiamas asociacijas – tai tarsi signalas apie pabaigą, profesinio kelio išsisėmimą ir artėjančią stagnaciją. Tačiau ar tai tikrai tiesa? Gal tai tik perspektyvos klausimas, atveriantis duris į naujas, netikėtas galimybes? 

Į šiuos klausimus atsakymų ieškojo idialogue organizuojamos Guide & Grow mentorystės konferencijos pranešėjai: žmonių ir organizacijos vystymo ekspertė Giedrė Kojelienė, „Amston“ atrankų sprendimų kompanijos partnerė Roberta Stommaitė ir psichologas, projektų „PAUZĖ“ įkūrėjas Paulius Rakštikas.

Saulėlydis - transformacija, o ne pabaiga

Diskusijos dalyviai sutaria, kad „karjeros saulėlydis“ yra kur kas daugiau sluoksnių turintis reiškinys nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Giedrė Kojelienė siūlo į šį procesą pažvelgti cikliškai: „Po saulėlydžio ateina naktis, bet po nakties ateina rytas. Man saulėlydis asocijuojasi su naujomis galimybėmis, nes kai viena karjera pasibaigia, gali atsirasti kita“.

Anot jos, Lietuvoje karjera dažnai suprantama kaip linijinis kilimas aukštyn – nuo specialisto iki vadovo ar įmonės įkūrėjo. Tačiau pamirštama, kad augimas gali būti ir horizontalus, kai atrandamos naujos sritys, įgyjamos naujos kompetencijos ir savirealizacija pasiekiama visiškai kitur.

Roberta Stommaitė papildo, kad karjeros saulėlydis gali būti ir sąmoningas pasirinkimas. „Nemažai jaunų, energingų specialistų sąmoningai pasirenka saulėlydį, išsikeldami prioritetu kitus poreikius – šeimą, hobius, arba gyvenimą iš pasyvių pajamų“. 

Karjera kaip avokado nokinimas

Psichologas Paulius Rakštikas siūlo dar vieną kampą. Anot jo, „Karjera yra kaip avokadas. Labai sunku pataikyti į jo tobulą laiką – jis dažniausiai arba per žalias, arba jau pernokęs“.

Ši metafora atskleidžia kelis esminius psichologinius sluoksnius, kaip kad pirma – daugelis žmonių savo vertę tiesiogiai susieja su savo „tinkamumu“ darbo rinkoje. „Aš esu vertingas tiek, kiek galiu save panaudoti darbo rinkoje“, – taip, anot psichologo, mąsto daugelis. 

Visgi šis požiūris yra pavojingas, nes netekus darbo ar pasiekus „netinkamą“ amžių, žmogaus savivertė gali drastiškai kristi. Sveikiausias būdas, pasak P. Rakštiko, yra visiškai atsieti savo, kaip žmogaus, vertę nuo profesinio kelio.

Antra, avokado metafora puikiai iliustruoja ir organizacijų brandą. Išmanus „kulinaras“ (brandi organizacija) sugebės panaudoti avokadą bet kokios stadijos: neprinokusį „patroškins“, tobulą patieks iškart, o pernokęs taip pat ras savo vietą. Tuo tarpu kitos įmonės ieško tik „pikinių“ darbuotojų, kuriuos galėtų kuo greičiau „išspausti“.

Organizacijos ir mentoriaus vaidmuo

Kai darbuotojas atsiduria karjeros „duobėje“ ir nebemato jokių karjeros perspektyvų, didelė atsakomybė tenka ir organizacijai. G. Kojelienė pabrėžia, kad įmonės pareiga yra pastebėti darbuotojo būseną ir padėti jam išlipti iš demotyvuotos stadijos. Tam gali būti pasitelkiami įvairūs įrankiai: nuolatiniai pokalbiai, vidiniai mokymai, mentorystės programos, mediacijos sesijos ar net pasiūlymas išbandyti save kitoje pozicijoje.

R. Stommaitė, žvelgdama iš atrankų specialisto perspektyvos, antrina, kad kartais pakanka tik pristatyti naują, netikėtą poziciją, ir „kandidato akys vėl užsidega“. 

Tačiau pasitaiko ir atvejų, kai specialistai kreipiasi patys, praradę viltį ir tikėjimą savo verte. „Ateina talentai, kurie sako: „Man jau turbūt viskas…”.” 

Dažnai kandidatai, ypač vyresni nei 50 metų, savo nesėkmes linkę nurašyti amžiui, tačiau R. Stommaitė teigia, kad tai ne visada teisinga išvada. Kartais tereikia pagalbos objektyviai įvertinti situaciją ir pamatyti kitą kampą.

Tokiais atvejais trečiosios šalies – mentoriaus, atrankų specialisto ar kolegos – padrąsinimas ir patikinimas, kad rinka jų dar laukia, gali būti lemiamas.

Abejonė – intelekto, o ne silpnumo ženklas

Vienas svarbiausių P. Rakštiko akcentų – abejonių normalizavimas. „Absoliučiai visi abejoja, nerimauja, dvejoja, nepaisant gražių istorijų ir LinkedIn įrašų. Abejonė yra intelekto požymis“, – tvirtina jis. 

Tai, kad žmogus dvejoja, nereiškia, kad jis yra „supuvęs avokadas“. Tai reiškia, kad jis yra mąstanti būtybė. Svarbiausia – kaip šią abejonę paversti veiksmu. 

Čia į pagalbą ateina aplinka: palaikantys artimieji, mentoriai, bendruomenė ar tiesiog kolega, su kuriuo gera pasikalbėti. Svarbu priimti abejonę kaip natūralią kasdienybės dalį ir ieškoti atramos taškų.

Pozityvios tendencijos: viltis ateičiai

Diskusijos pabaigoje R. Stommaitė dalijasi džiuginančiomis įžvalgomis. Pirma, visuomenė tampa vis sąmoningesnė – žmonės vis dažniau sustoja ir pagalvoja apie savo tikrąsias svajones, o ne aklai seka visuomenės normomis. 

Daugėja norinčių persikvalifikuoti ir atrasti save iš naujo, net jei pirmasis karjeros etapas jau baigėsi.

Antra, rinkoje atsiranda vis daugiau pagalbos įrankių – nuo mentorystės programų iki įvairių mokymosi platformų. 

Ir trečia, daugėja darbdavių, kurie pozityviai žiūri į tuos, kurie nori pradėti iš naujo, vertindami jų patirtį, brandą ir motyvaciją.

Taigi, karjeros saulėlydis nebūtinai yra pabaiga. Tai gali būti pauzė, persiorientavimo metas arba tiesiog gražus reginys prieš aušrą, žadančią naują, galbūt net ryškesnį, karjeros saulėtekį.

P.S. pilną diskusiją iš Guide & Grow mentorystės konferencijos galite išgirsti čia.