Žmonių gerovės ekspertė atskleidžia: kaip tapome sėkmingi, bet nelaimingi?

„Kas žmogui yra darbas?“ – švelniu, bet širdį veriančiu balsu Guide&Grow mentorystės konferencijoje paklausė Agnė Gorpiničienė, „Ignitis grupės“ žmonių gerovės ekspertė. 

Šis klausimas pakibo konferencijos salės ore, nes jame sutilpo visa modernaus žmogaus drama – kodėl sėkmingas, viską pasiekęs žmogus vieną dieną pabunda ir jaučiasi beviltiškai nelaimingas? 

Vieni, pasak gerovės ekspertės, tvirtina: „Darbas yra mano gyvenimo prasmė.“ Kiti atrėžia: „Darbas yra darbas. Uždarau duris ir tada prasideda gyvenimas.“ Kurioje pusėje esi tu? O gal, kaip daugelis, blaškaisi, įstrigęs kažkur per vidurį?

Mes tapome pasiekimų ir nuovargio visuomene

Norėdami suprasti, kaip atsidūrėme čia, turime atsukti laiką atgal. Agnės teigimu, jei paklaustume Aristotelio, kam reikalingas darbas, jis atsakytų, kad darbo tikslas – užsidirbti laisvalaikiui. Kitaip tariant, pasirūpinti saugumu, prisipildyti pilvą ir tuomet eiti gyventi: mąstyti, žaisti, patirti, tobulėti. Darbas tebuvo įrankis gyvenimui.

„Bet tada atsirado laikrodžiai. Iš pradžių, viduramžiais, jie pakilo į miestų aikštes, kad skelbtų pamaldų valandas. Renesanse, su šūkiu „Punktualumas – dorybė“, laikrodis atsidūrė dar arčiau žmogaus – jo kišenėje. O tada – pramonės revoliucija: gamyklos ir švilpukai, diktuojantys, kada pradėti, kada baigti, kada ilsėtis.“

Ir štai atvykome į šiuos laikus. Anot korėjiečių filosofo Bjong Čul Hano, šiandien gyvename epochoje, kurioje darbas yra tapimo savimi projektas. Darbas – tai mes, tai tapo mūsų gyvenimo varomoji jėga, tai – mūsų prasmė“, – pasakoja A. Gorpiničienė.

Paradoksaliausia, pasak jos, yra tai, kad išorinių prižiūrėtojų ir švilpukų nebeliko, bet mes juos internalizavome, įsileidome į vidų ir dėl to patys save stumiame į priekį – dar daugiau, dar stipriau, viskas per „aš galiu“ naratyvą.

„Mes tapome nuovargio ir pasiekimų visuomene. Patys tapome savo griežčiausiais viršininkais bei negailestingiausiais prižiūrėtojais, ir šiame nuolatiniame savęs stūmime į priekį praradome esmę – ryšį su savimi“, – tvirtina ekspertė.

Agnė tai vadina skaudžiu, bet taikliu žodžiu – saviagresija. Viskas, ką darome sau, yra tik tam, kad vėliau dirbtume geriau ir našiau. Taip sumažiname save iki įrankio ar funkcijos, skirtos išoriniams tikslams pasiekti.

Keliai atgal į savo ašį

„Bet išeitis yra. Ir ne, aš nesiūlau griauti sistemos ir išeiti iš darbų“, – ramina A. Gorpiničienė. Ji siūlo pasinaudoti balerinos metodu.

„Kai balerina sukasi piruetu, atlikdama sudėtingą, daug energijos reikalaujantį judesį, ji daro dar vieną dalyką – išlaiko dėmesio tašką. Siūlau, kad šis dėmesio taškas – būtumėte jūs patys“, – teigia ekspertė.

Kaip tai padaryti? Kaip išlaikyti fokusą į save? Įsivaizduokite savo gyvenimo automobilį su dviem pedalais. Vienas – darymas: strategavimas, problemų sprendimas, nuolatinis lėkimas. Kitas – buvimas: sustojimas, savęs pajautimas, buvimas šioje akimirkoje. Kada paskutinį kartą spaudėte „buvimo“ pedalą? O gal jis skirtas tik atostogoms?

„Žinote, kartais kolegos klausia: „Ką nuveikei savaitgalį?“ – dalijasi Agnė. – Galvoju: palauk, ar aš privalau ką nors nuveikti?

Juk buvimas nėra tinginystė – tai gyvybiškai svarbus poreikis. Ir jis gali būti derinamas su darymu. Galbūt lėtas, sąmoningas indų plovimas, mėgaujantis vandens šiluma, gali tapti buvimo akimirka?“

Pasak Agnės, rasti buvimo džiaugsmą – tikras menas. Tam reikia atsispirti FOMO (angl. fear of missing out) ir sąmoningai rinktis JOMO (angl. joy of missing out) – džiaugsmą nedalyvauti, kažko atsisakyti vardan buvimo su savimi.

Žodžių alchemija: nuo „turiu“ prie „renkuosi“

„Ignitis grupės“ žmonių gerovės ekspertė taip pat atkreipia dėmesį į mūsų kalbą. Ar turite eiti į darbą? „O iš tikrųjų, ar turite? Juk galiausiai viskas yra apie pasirinkimą“, – provokuoja Agnė.

Pasak jos, pakeitę „turiu“ į „renkuosi“ arba „nusprendžiau“, grąžiname sau veikimo galią ir atsakomybę. O kartu su šiuo pokyčiu atsiranda galimybė keisti savo elgesį taip, kad jis labiau atitiktų mūsų tikruosius norus. Dažnai už žodžių „reikia“ ir „privalau“ lieka nepastebėtas poreikis pauzei.

Agnė siūlo „legalizuoti pauzę“. Ji netgi dalijasi eksperimentu, kai kelių komandų darbo susirinkimai prasidėdavo dviejų minučių tyla, leidžiančia kiekvienam susitelkti. „Rezultatas? Greitesni ir kokybiškesni sprendimai, nes, priešingai nei daugelis mano, pauzė nesustabdo veikimo – ji kaip tik akceleruoja veiksmą“, – daro išvadą moteris.

Minčių archyvo revizija 

Minčių peržiūra – dar vienas svarbus žingsnis atkuriant ryšį su savimi, be kurio jaučiamės nelaimingi. 

Galbūt esate pastebėję, kad mūsų protas, susidūręs su problema, pirmiausia ieško sprendimų savo archyvuose – senose, pasikartojančiose mintyse, tokiose kaip „man nepavyks“, „nesu verta“. Taip gimsta tie patys seni sprendimai, įpročiai ir galiausiai nuosprendis: „žmogus pasikeisti negali.“

Visgi Agnė tvirtina, kad žmogus gali pasikeisti, jei dėmesingai peržiūri savo mintis. Ištikus sunkumui, vietoje automatinės minties „nebėra išeičių“ jis gali sustoti ir paklausti savęs: ar tai tikrai yra tiesa?

„Čia neįkainojama tampa žmogiškojo ryšio galia. Aš tikiu, kad ryšyje mes galime susižeisti, bet ryšyje galime ir pagyti. Būtent pokalbis su kitu – draugu, mentoriumi, terapeutu – padeda išgirsti savo istoriją iš šono, pamatyti iškreiptas interpretacijas ir atrasti naujus resursus savyje“, – teigia A. Gorpiničienė. 

Ar jūs laimingi? O gal nelabai?

Taigi grįžkime prie pradžios. Ar jūs laimingi? O gal nelabai? Pasak Agnės, jūsų dabartinė būsena „yra visų jūsų pasirinkimų suma ir rezultatas, bet tai jokiu būdu nėra nuosprendis.“ Tai tik ši akimirka ir jau dabar galite rinktis iš naujo.

Čia Agnė palieka mus su pačiu giliausiu, visą esmę talpinančiu jos mylimos psichoterapeutės klausimu. Klausimu, kurį turėtume užduoti sau kasdien:

„Jeigu esate laimingas, tai kaip jūs tai padarėte? O jeigu tokiu nesijaučiate, tai kaip jūs tai padarėte?“ Šis klausimas – ne kaltinimas. Tai kvietimas pamatyti savo galią kurti realybę.