Tarp nepakankamo ir pernelyg ypatingo: kas iš tiesų trukdo kelyje į pokytį?

Išorinės sėkmės taisyklės atrodo paprastos: patobulink CV, išmok naują įgūdį, sukurk verslo planą, pradėk sveikesnį gyvenimo būdą, ar tiesiog išdrįsk žengti pirmą žingsnį link naujo projekto. 

Tačiau kodėl, net žinodami šiuos „teisingus” žingsnius, dažnai jaučiamės įstrigę vidiniame labirinte, kurio sienų nematome? Kodėl paprastas sprendimas pradėti naują veiklą, pakeisti santykius ar imtis drąsaus projekto kartais virsta mėnesius trunkančia kelione per savęs pažinimo džiungles?

idialogue mentorė Simona Barevičiūtė, 2024 metais lydėjusi dešimtis mentee jų profesinės transformacijos kelyje, pastebėjo pasikartojančią situaciją – po pragmatiškais klausimais apie karjeros pokyčius beveik visada slepiasi gerokai gilesni egzistenciniai klausimai: kas aš esu, ką galiu, ko bijau ir kodėl bijau?

Kvestionuoti tai, ką iki šiol laikėme „tiesa apie save” 

Simona atskleidžia, kad jos mentee dažnai nešiojasi stiprius kolektyvinius įsitikinimus, kurie nors ir atrodo kaip jų pačių mintys, iš tiesų yra perimti iš visuomenės. 

Pavyzdžiui, „Aš jau per sena pradėti kažką naujo”. Dar giliau slypi kultūriniai naratyvai, ypač paveikiantys moteris: „Būsi laiminga ir sėkminga arba gerai gyvensi tiktai susiradusi tinkamą vyrą”. 

Panašūs įsitikinimai ne tik riboja profesinį potencialą, bet ir skatina subtiliai atsisakyti asmeninės galios, perduodant ją išoriniam šaltiniui.

Vyrams, pasak mentorės, iššūkiai kyla iš kitos pusės: „Mūsų visuomenėje nėra iniciacijos į vyriją ceremonijų, tad daugelis vyrų lieka įstrigę tarp vaiko ir vyro būsenos, nepasitikintys savimi, neturintys vidinio kompaso ir ieškantys išorinio patvirtinimo savo jėgai”.

Nesunku pastebėti, kaip ši neišspręsta tapatybės krizė išsilieja į toksiškus bandymus įrodyti savo poziciją, į perdėtą konkurenciją, savo jausmų slopinimą, ar priešingai – į pasidavimą, ambicijų atsisakymą ir vidinį žlugimą.

Būtent todėl, pasak Simonos, vidinis darbas prasideda nuo šių programų atpažinimo ir išmontavimo, nuo drąsos kvestionuoti tai, ką iki šiol laikėme „tiesa apie save” ar „realybe”.

Jaustis nepakankamu ir kartu pernelyg ypatingu

Vienas iš subtilių Simonos pastebėjimų atskleidžia paradoksą, kuriame dauguma iš mūsų gyvena: „Žmonės sako: „Neturiu žinių, neturiu įgūdžių, neturiu kompetencijos”... Ir tuo pačiu slapčia galvoja: „Negi aš irgi darysiu tai, ką daro visi?”

Kai žiūrime truputį giliau, kas slypi po šiuo įsitikinimu, pamatome, kad tai yra didžiulė puikybė ir arogancija, nes žmogus laiko savo talentus sau, ieškodamas tos vienos ypatingos veiklos ar projekto, kuriuo dar niekas kitas po šia saule neužsiima.”

Šis dvilypis savęs suvokimas – vienu metu jaustis nepakankamu ir kartu pernelyg ypatingu – atspindi giluminį žmogaus konfliktą, neleidžiantį pradėti veikti.

Pasak mentorės, tam didelę įtaką yra padariusi socialinė medija, transliuojanti, kad kiekvienas iš mūsų privalo būti unikalus ir nepriekaištingas, o „paprastas” gyvenimas ar netobulas karjeros paveikslas yra beveik gėdingi. Kieno tai apibrėžimai? 

Tikroji transformacijos anatomija

Mentorės patirtis atskleidžia, kad tikroji transformacija – ar tai būtų karjeros pokytis, naujo verslo pradžia, santykių gerinimas ar asmeninis augimas – pasiekiama per kelis esminius elementus:

1. Įsipareigojimas sau

„Vienas iš pagrindinių pokyčio ingridientų yra įsipareigojimas visų pirma sau, kad „aš tai padarysiu savo paties labui”.

Kai žmogus įsipareigoja sau, o ne tėvams, partneriui ar visuomenės standartams, jis prisiima visišką atsakomybę už savo transformaciją”, – aiškina Simona. 

Tai reiškia, kad net ir tada, kai niekas nemato, nestebi ir neseka progreso, žmogus vis tiek juda pirmyn, nes vidinis įsipareigojimas yra paremtas ne baime nuvilti kitus, bet troškimu išpildyti savo potencialą.

2. Drąsa žvelgti į tamsiąsias vietas

Pasak Simonos, einant į tikrą transformaciją taip pat teks prisiliesti prie jautrių vietų: 

„Vidinė kelionė iš tiesų yra pilna iššūkių, ten būna ir labai nepatogių klausimų, kurių net pats nežinodamas galbūt vengei visą savo gyvenimą.”

Būtent šioje vietoje, anot mentorės, dažnai įvyksta lūžis – žmogus arba žengia giliau ir susitinka su tuo, kas nepatogu, skauda ar gąsdina, arba pasitraukia į saugesnę, bet ribotą kasdienybę. 

„Nesusitikus su savo šešėliais – ar tai būtų baimė būti atstumtam, baimė, kad gali nepasisekti,  ar atskleidimas to, kas mes iš tikrųjų esame – tikra transformacija ir pokytis neįmanomi”, – teigia Simona.

3. Praktikos nuoseklumas

„Esmių esmė visada buvo ir liks praktika”, – užtikrintai sako Simona, pabrėždama, kad „darbas su savimi” nėra vien tik savipagalbos knygų skaitymas ar įkvepiančių paskaitų klausymas. 

„Daugybė žmonių yra perskaitę visas įmanomas saviugdos knygas, perėję begales seminarų, išklausę šimtus tinklalaidžių, ieškodami naujo metodo ar naujos knygos, kuri „magiškai” išspręs jų problemas – ir vis tiek… jie jaučiasi įstrigę toje pačioje vietoje”, – pastebi ji.

Mentorė rekomenduoja: „Geriau išsirinkite vieną praktiką ir ją darykite nuosekliai pakankamai ilgą laiką – nesvarbu, ar tai būtų meditacija, sąmoningumo ugdymas, dėkingumo praktika, sisteminis įsitikinimų kvestionavimas ar kita. 

Tapatybės pokytis įvyksta tik nuosekliai kartojant naujus mąstymo ir elgesio modelius, kol kūne ir psichikoje sukuriamos naujos neurologinės jungtys.

Nuo nesaugumo iki tikrojo savęs

Remdamasi savo patirtimi, vedant klientus per jų transformacijos keliones, Simona atveria gilesnį supratimą apie transformacijos prigimtį. 

Tai ne tik išorinių aplinkybių keitimas ar naujų įgūdžių įgijimas, bet visų pirma kelionė į save, atsigręžimas į tas vietas, kurios buvo ignoruojamos ar užspaustos, su tikslu integruoti jas atgal į savo gyvenimo tėkmę. 

Tiktai atlikus šį vidinį darbą, pirminiai dalykai, su kuriais buvo kreiptasi į mentorystę – ar tai būtų naujo darbo paieška, santykių harmonizavimas, ar savo pašaukimo atradimas – jie tarytum savaime išsisprendžia. 

Kodėl? Nes pasikeitus žmogaus vidinėms būsenoms, išplėtus perspektyvą, pakoregavus mąstymą, pasikeičia ir išorė. 

Simona taip pat dalinasi svaria įžvalga: „Nesvarbu, kaip pasireiškia žmogaus įsitikinimai, vidiniai stabdžiai ar vadinamieji blokai, dažnu atveju, dalykai sukasi apie vidinį galios žaidimą – kas aukščiau, kas žemiau, kur save arba kitus užkėliau ant pjedestalo, o kur save arba kitus sumenkinau. Dauguma vidinių konfliktų kyla iš šio disbalanso.”

Mentorystės procesas, pasak Simonos, padeda atstatyti balansą ir susilygiuoti su autentišku savo buvimu, kuriame priimame tiek savo stiprybes, tiek ribotumą ir leidžiame visiems tiems dalykams sugyventi mumyse harmoningai.