Kaip įveikti konkurenciją, populiarumo / žinomumo stygių, nebandyti įtikti kitiems?

Šią savaitę mane „challengino“ mano mentee! Turėjome tikrą drąsos susitikimą - atvirą, nuoširdų, su provokuojančiais klausimais, žibančiomis akimis suprasti… Tas vidinis noras ne tik žinoti, bet ir suprasti, rasti atsakymus, kurie galėtų įprasminti tolimesnį pasirinkimą. Mane tai motyvuoja labiausiai, nes žinios nėra tai, kas veda pirmyn, bet suvokimas yra aukštesnė pavara, saugesnis kelias ir nuostabus kraštovaizdis pro „gyvenimo elektromobilio“ langą.

Savo profesinėje ir gyvenimo kelionėje mano mentee susidūrė su „siena“, kurią apibūdinčiau trimis „dilgėlėmis“:

  • Konkurencija
  • Per mažas „populiarumas/žinomumas“
  • Bandymas įtikti kitiems

Pradėkime nuo pirmosios.

 

Konkurencija

Kodėl žmonės konkuruoja? Paprastai žiūrint, esame taip užauginti: darželyje varžomės kas aukščiau įkops į medį, mokykloje - kas gaus geresnį pažymį ar sužibės aukso medaliu varžybose, studijuodami konkuruojame „pažangumu“, tobulėjimu, ryšiais, santykiais, suaugę tęsiame šias kovas. Pradedame savo aplinkoje stebėti ir analizuoti, kaip sekasi aplink esantiems ir lyginti juos su savimi. Būtent, lyginti! Tai mums atima laiko, jėgų ir energijos, kurią galėtume skirti gilintis į save:

Koks mano temperamentas? Koks mano charakteris? Kokia mano asmenybė? Kokioje komandoje aš jaučiuosi geriausiai? Koks mano pašaukimas? Ar gyvenu pagal jį? Kas įtakoja mano energijos lygį? Kaip galėčiau jį tinkamai paskirstyti? Kiek prisidedu prie savo aplinkos gerinimo? Ar esu tas, kuri stiprina santykius? Kokia profesija man labiausiai tiktų, patiktų, domintų? Kodėl?

Klausimų sąrašą galima tęsti ir tęsti. Taip, užtrunka laiko į juos atsakyti iš širdies, paieškoti atsakymų. Daug paprasčiau yra „nusirašyti scenarijų iš aplinkos“: jei mano brolis, sesė ar draugai pasirenka „tai“, pabandysiu ir aš. O jeigu pažiūrėtume kitaip?

Sąmoningumas, savęs supratimas suteikia pasitikėjimo ir vidinės jėgos būti savimi. Tai yra drąsa, kai pažinodami savo stiprybes ir silpnybes galime augti ir nereikalauti iš savęs to, ko negalime. Pripažindami, kad nesame „supermenai“ ir „supermoterys“, o tik žmogus, kuris gali susirgti, gali neturėti nuotaikos, gali būti pasimetęs, gali būti besidžiaugiantis, gali būti aktyvus, bet gali būti liūdnas. Tikrumas leidžia pasirinkti. Aiškiau pradedame matyti, kas tinka, o kas ne, kas mus motyvuoja, o kur reikia įdėti ypatingai daug pastangų net nedideliai užduočiai. Kai esame savimi, nebelieka troškimo įrodinėti, kad esu geresnis/-ė, protingesnis, stipresnis, turtingesnis, galingesnis, įtakingesnis… Vidus yra ramus. O išoriniai lyginimai, lentelės ir grafikai - tai tik susikurti socialiniai vienetai, grupuojantys žmones, kad užklijuotų etiketes ir pavadinimus, nes tai suteikia trokštamos „garbės, pripažinimo, įvertinimo“. Įvertinti save galime tik patys: jei iš tikrųjų pažįstame save.

Man padeda požiūris ir tikėjimas: „Tai, kas yra skirta man - niekur nepabėgs, niekas to nesuvalgys ir neatims“.


Per mažas „populiarumas/žinomumas“

Jau esame „išmokę“, kad santykiai (tiek asmeniniai, tiek profesiniai/verslo) yra vienas iš tiesiausių žingsnių į sėkmę. Jau ilgus metus patiriame, kad „sėkmė“ yra siejama su žinomumu arba populiarumu. O ar siejame savo sėkmę su „populiarumu“? Gal esame pagalvoję, jei mane pastebėtų mano komandos vadovas, gal paaukštintų? Jei jūsų komandoje vertina už aktyvumą, iniciatyvumą, savanorystę, gal esate susimąstęs, kad tai palengvintų jūsų kelią link siekiamo tikslo? Mąstyti yra gerai. Kelti klausimus, labai gerai. Svarbiausia suvokti, ar „populiarumas“ yra pats tikslas, ar priemonė tikslui pasiekti? Svarbiausia įsigilinti į savo sritį, gal per didelis matomumas gali pakenkti ir atrodyti kaip pigus PR, atgrasantis tikslinę auditoriją? Neskubėjimas. Ramiai apmąstyti, ko iš tikrųjų reikia jums ir ar tikrai norite būti atpažįstamas gatvėje, stebimas, kaip išėjote su treningais pavedžioti šuniuko, ar kokį sojų pieną perkate kas antrą rytą? Taip, yra sričių, kur svarbu būti matomiems, bet svarbiausia yra žinutė, turinys ir tai, kuo galite pasidalinti kaip asmenybė. Neskubėti.


Bandymas įtikti kitiems

Sveikinu atvykus į vieną iš atvirumo akimirkų, kai niekas jūsų nemato, kai nusiimate „socialinio“ elgesio kaukę ir pasižiūrite į „lėkštę“ atidžiau: matote, kad tėvai turi jums lūkesčių, kad „taptumėte kažkuo“, matote, kad draugai jau „vadovai, influenceriai, freelanceriai, startup’eriai, fintech’eriai…“, girdite, kad dar 12 naujų tarptautinių projektų kviečia prisijungti „tobulėti, nugalėti, sužibėti“, o kelionių pasiūlymų ir konferencijų jau nebesugaudyk… Chaosėlis, švelniai tariant. Pamėgau šį žodį per greitai, jam įsibrovus į mano ir klientų kasdienybę. Girdžiu: „noriu būti gera mama, puiki verslininkė, veganiško maisto ekspertė, naujo žurnalo redaktore, mylinti žmona ir...“ Tai tik dalelė vienos besidalinančios moters. O vyrai taip pat neatsilieka: „noriu skirti daugiau laiko šeimai, keliauti per metus tris mėnesius, savo sporto grupėje pasiekti aukščiausių rezultatų, įkurti 7 verslą, perskaityti per mėnesį 9 knygas, įkopti į 4 viršūnes ateinančiais metais ir…“

Lūkesčiai sau? O gal per aukšti lūkesčiai sau? Gal viduje turiu baimę būti atstumtas, nesaugus (nemylimas), negauti dėmesio, būti nereikalingas, būti neįdomus, likti vienišas? Dažniausiai mūsų vidus turi atsakymą, dažniausiai tai būna meilės trūkumas sau, savanaudiškumas ir egoizmas, pyktis ar pavydas, o iš to kyla bandymas „parodyti, koks aš esu, ką aš galiu ir kiek daug aš visko spėju…“ Aš, aš, aš… Kai atsigręžiam į save ir patenkinam tą giluminį poreikį, kitas žingsnis: pasirūpinti šalia esančių poreikiais. Išgirskime ir savo tikruosius jausmus. Tada gyvensime prasmingai. Ir nepamirškime dėkingumo, jis pripildo džiaugsmu ir laime.

Prisijunk prie idialogue!

Dalintis Facebook

Jūratė Jurginytė

+370 645 65862
[email protected]

Daugiau karjeros idėjų